Žinoma, pinigų įteikimas bus nufilmuotas ir ne kartą rodomas pasaulyje įvairiomis progomis.
Įsivaizduokime, kad veiksmas vyksta Strasbūre, kur yra Žmogaus teisių teismas. Ši įstaiga kažkada liko kurčia Renatos Cytackos skundui dėl velionės Emilijos Plater teisės neturėti pavardės, kurią ji, ta Plater, sunkiai beištartų – Pliaterytė. R.Cytacka vėl yra cituojama, ji skandalingai garsėja, bet ne apie tai dabar kalba.
Tarkime, tame Strasbūre kokiai nors akademinei publikai lietuviai bando paaiškinti, kodėl Šalčininkuose negali būti dvikalbių pavadinimų lentelių. „Taip, taip, tokie Lietuvos įstatymai,“ – kinkuoja galva klausytojai.
Paskui visi išeina į lauką ir pasižiūri į lentelę su šio Prancūzijai priklausančio miesto gatvės pavadinimu. Dvikalbė lentelė: „RUE DES DENTELLES – Spitzegass". Mūsiškai – „Nėrinių gatvė". Ar manote, kad antrasis pavadinimas – grynai vokiškas, kaip galima pagalvoti. Anaiptol. Tai - užrašas vokiečių kalbos elzasiečių tarme, priklausančia vadinamiesiems alemanų dialektams.
Prancūzijos valdžia, kuri neprancūzų kalbų atžvilgiu šalies teritorijoje elgiasi griežtai, tų lentelių nedraudžia. Ir elzasiečių tarmė, – gal todėl, gal ne todėl, – gana sparčiai nyksta.
Pamenu, pažįstamas Nepriklausomybės akto signataras (ne lenkas) man pasakė: reikėjo Vilnijos tuteišių dialektui parašyti gramatiką, įteisinti tai kaip kalbą. Ir taip tvirtinti savitą, nelenkišką tuteišių tapatybę.
Paskui pagalvojau – jeigu tuteišių šnektą laikytume tik lenkų kalbos dialektu, Vilnijoje ir toliau dažnai plevėsuotų Lenkijos vėliavos. Filologai linkę manyti, kad tuteišiai kalba nekategorizuota gudų šnekta.
Tvirtinat jų gudišką tapatybę Lenkijos vėliavą išstumtų kuri nors Baltarusijos vėliava. O štai įtikinus tuteišus, kad jų kalba savita, Vilniuje padaugėtų vadinamosios Vidurio Lietuvos vėliavų. Tuteišiai nesakytų Litwa Środkowa – sakytų Сярэдняя Літва. Šiokia tokia pažanga.
„Laisvoji banga“
