Taigi savaime iškalbingas yra faktas, kad dabar, vėl gąsdindami sumaištimi, kalbėdami apie „lenkų Maidaną“ Lietuvoje, LLRA aktyvistai savo retorika ne tik priartėjo, bet, regis, netramdomu ekstremizmu jau ir lenkia anos kartos „jedynstvos“ pseudolenkiškos autonomininkų atmainos užmojus.
Jeigu pirminė hipotezė yra teisinga, tai suprantama – kodėl, valgant obuolius Ukrainoje, dantys pradeda skaudėti Lietuvoje. Be visa ko kito, kalbas apie „lenkų Maidaną“ lenkai-gasdina-sumaistimi-lietuvoje.htm#.UvS_bdy9sgE"="">lenkai-gasdina-sumaistimi-lietuvoje.htm#.UvS_bdy9sgE"" target="_blank">Lietuvoje galima suprasti dar ir kaip įspėjimą nekišti, vieno politinio veikėjo žodžiais tariant, snarglėtos nosies į Ukrainos reikalus, kurie neva yra Rusijos, sustingusios pretenzingame šuolyje į euroazijinės imperijos atkūrimą (arba ištiktos nervinio mėšlungio) „vidaus“ reikalas.
Tačiau pasikeitusi pačios Lietuvos geopolitinė padėtis leidžia sakyti, kad kompaktiškai gyvenančios lenkų Lietuvoje populiacijos nelojalumo kurstymas dabar jau yra ne tik bandymas įsprausti į kampą atsikūrusią Lietuvos valstybę, bet ir kažkas panašaus į informacinį, tiksliau tariant, dezinformacinį visos Europos Sąjungos užpuolimą, bandymą primesti šaltojo karo atmosferą. Tokie yra pasikėtę akcentai. Todėl labai dviprasmiška šiame kontekste yra kai kurių Lenkijos politinių sluoksnių neatsargus koketavimas su neojedynstvininko geną nešiojančiais veikėjais.
Ar garsusis naujosios generacijos Lenkijos vyriausybės ministro posakis, kad Lenkija nėra Lietuvos strateginė sąjungininkė reiškia pagal inversijos dėsnį dar ir tai, jog tokia sąjungininkė yra ar galėtų tapti Rusija? Žinoma, nesinori tikėti, kad tokios užkulisinės mintys galėtų veistis net ir labiausiai neplautoje Lenkijos politiko galvoje.
Ką tik Lietuvoje vizitavęs, aukštas pareigas užimantis Lenkijos politikas, partijos „Įstatymas ir teisingumas“ vicepirmininkas paporino taip: „Aš neįsivaizduoju tokios situacijos Lenkijoje, kad Lenkijos pilietis būtų baustas už tai, jog privačioje valdoje iškabino užrašą ne lenkų kalba“. Čia, žinoma, apie savavališkai pakabintus lenkiškus gatvių užrašus. Tačiau tiesa yra tokia, kad Lietuvoje neleidžiama privatizuoti gatvių pavadinimų, įstatymo laikymosi imperatyvas suprantamas kaip viešas įsipareigojimas, prisilaikoma nuomonės, jog teisingumą visų pirma įgyvendina teismai.
Dėl visiškos teisybės galima būtų pastebėti tik tai, kad kartais pro pirštus žiūrima į Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus tiražuojant angliškus pavadinimus, nežiūrint to, jog Lietuvoje net nėra juridinį statusą turinčios anglų mažumos ar juolab daugumos. Iš tiesų, įstatymas turėtų galioti visur vienodai, niekam nedarant išimčių.
