Kovinės pėstininkų mašinos nebus bejėgiais taikiniais

Lietuvos žiniasklaidoje retokai gilinamasi į šalies gynybos problemas. Aleksandras Matonis, pristatomas kaip gynybos ekspertas, yra maloni ir reta išimtis. Tačiau dažnai jo teiginiai yra kritikuotini ar diskutuotini.

Daugiau nuotraukų (1)

Egidijus Papečkys

Feb 14, 2014, 4:05 PM, atnaujinta Feb 16, 2018, 7:38 AM

Šį kartą dėmesį patraukė naujienų portale lrytas.lt publikuotas A.Matonio straipsnis „Už milijardą litų parūpinsime taikinių priešui?“. Autorius įvertina krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pristatytas  2014–2019 metų gaires. Labiausiai A.Matoniui užkliuvo pėstininkų kovos mašinų projektas. Į kai kuriuos eksperto teiginius pamėginsiu argumentuotai atsakyti.

Štai A.Matonis užsimena apie potencialius Lietuvos karinio konflikto su išoriniu agresoriumi scenarijus. Cituoju: „Pesimistiškiausi, tačiau realistiškiausi jų numato karinius veiksmus miestų gatvėse, Lietuvos kariuomenei mėginant sutrikdyti agresoriaus puolimą, kol NATO sąjungininkai bando užsitikrinti viršenybę ore ir lėktuvais bei jūros keliu atgabena greitojo reagavimo pajėgas.“

Neišvengiamai teks apie tuos „miestų mūšius“ pasisakyti plačiau. Skaitant populiarių Rusijos rašytojų, rašančių Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto istorijos temomis, knygas ir gausią literatūrą apie karą Čečėnijoje, susiformavo neginčijama nuomonė apie tai, kad tankai ir kita šarvuota technika mieste nereikalingi, kad gintis mieste labai lengva ir pan. Tai tapo pagrindu idėjos, kad Lietuvos gynyba galėtų ir turėtų būti organizuojama miestuose. Tai A.Matonis vadina „sausumos pajėgų progresyviomis idėjomis“.

Panašu, kad tokia idėja siejama su vieno Lietuvos kariuomenės atsargos generolo ištarta fraze: „Tankai ir šarvuočiai yra puolamieji ginklai.“ Jeigu čia dar būtų paminėti „autostradiniai tankai“, galima būtų manyti, kad šią straipsnio dalį už atsargos generolą parašė garsusis Viktoras Suvorovas. Deja, buvusio tankisto V.Suvorovo knygos vertė tikrai ne taktinėse detalėse. Tai veiksmai gali būti puolamieji arba ginamieji, o ginklas yra kario įrankis. Šarvuota technika ir gynyboje yra vienas stipriausių kozirių. Tai atsispindi ir šiuolaikinėse, ir pačius pirmuosius tankus menančiose senose instrukcijose ir statutuose.

Šarvuotos mašinos turi kelias svarbias savybes.

Pirmiausia tai yra šarvas. Karas tarp šarvo ir prieštankinių ginklų tęsiasi nuo pat šarvuotų mašinų atsiradimo. Nors svarstyklės nuolat siūbuoja, tarp šarvo ir prieštankinių priemonių egzistuoja pusiausvyra. Nuolat tobulėja ir prieštankinės priemonės, ir šarvuotų mašinų apsauga. Būtent – apsauga, o ne vien šarvas.

Kompozicinius, iš metalo ir kitų įvairių medžiagų sudarytus šarvus papildo vis veiksmingesnės aktyvios priemonės. Tai ir „reaktyviniai“ („dinaminiai“) šarvai, sprogstantys priartėjus prieštankinei raketai ar sviediniui, ir juos naikinančios prie tanko bokštelio montuojamos raketos, ir statomos dūmų uždangos, ir įvairios elektroninės priemonės, klaidinančios prieštankinių raketų valdymo sistemas. Prieštankinėms priemonėms tenka susidurti su vis galingesne pasyvia ir aktyvia apsauga.

Taip kad nebijokime, planuojamos įsigyti šarvuotos mašinos bejėgiais tiro taikiniais netaps.

Be to, be šarvų teikiamos apsaugos, jos turi dar vieną naudingą ir itin reikalingą savybę. Šiuolaikinės šarvuotos mašinos yra labai mobilios.

A.Matonis piešia liūdną vaizdą, kaip kažkokie neįvardinti „batalionų lygmens karininkai jau seniai „įtikėjo“ būtinybe ruoštis mūšiams mieste, tobulinti mažųjų padalinių taktiką, ir suvokia šarvuočių panaudojimo neperspektyvumą konflikto sąlygomis“, bet jų niekas neklauso. Kažin, ar straipsnio autoriui kada nors teko stebėti, kaip greitai juda šarvuotos technikos grupė, ir koks lėtas yra pėsčiasis skyrius, t.y. „mažasis padalinys“?

Siūlyčiau atidžiau pasižiūrėti kovos veiksmų Sirijoje įrašus. Ten kovoja tankai T-72 ir kovinės pėstininkų mašinos BMP-2. Tokie patys, kokiais ginkluoti mūsų didieji kaimynai. Tai štai, šios šarvuotos mašinos dega. Tačiau sukilėliai, veikiantys mieste, ginkluoti moderniais prieštankiniais ginklais ir naudojantys A.Matonio minimą „mažųjų padalinių taktiką“, niekaip tų vyriausybininkų tankų ir BMP „neišmuša“. O T-72 ir kovinių pėstininkų mašinų grupės sėkmingai ir be didelių nuostolių manevruoja mieste, blokuodamos sukilėlių mėginimus pasistūmėti pirmyn.

Beje, rašytojų apie istoriją sukurtas mitas teikia pranašumą lengvoms prieštankinėms priemonėms. Pvz., granatsvaidžiams. Keistokai atrodo ne taip seniai visuomenei pagarsinta idėja pėstininkų skyrių aprūpinti antru granatsvaidžiu. Žiūrint iš vienos pusės, skyriaus prieštankinės galimybės išauga dvigubai, tačiau antra vertus, skyrius tampa perkrautas, vos kojas pavelkantis kupranugaris, kurio prieštankinės galimybės beveik tokios pat ribotos, kaip ir buvo prieš tai. Granatsvaidžiai nėra pagrindinė prieštankinė priemonė. Jie skirti apsiginti nuo tankų esant artimam nuotoliui, kai jų jau nesustabdė kitos priemonės, leidžiančios priešo šarvuotą techniką naikinti iš toliau, arba kai tokių priemonių visai nėra. O artimos kovos galimybes patogiau padidinti paprasčiausiai pasitelkiant modernius vienkartinius granatsvaidžius.

Lietuvos atveju mušti priešo tankų neužtenka. Šalį reikia ginti, kiek įmanoma ilgiau išlaikyti svarbius objektus, patirti kuo mažesnių nuostolių. A.Matonio ir neįvardintų „sausumos pajėgų progresyvios idėjos“ kūrėjų nuomone, Lietuvos kariuomenės pajėgos turėtų išsibarstyti mažais padaliniais po miestus ir gintis. Nerimą kelia visiškas išankstinis perėjimas prie išimtinai partizaninės taktikos ir dar su visiškai primityviu požiūriu į patį partizaninį karą. Ponai, tai jau vakarykštė diena, tai jau praėjęs karas!

Tokie išbarstyti padaliniai padarys priešui nuostolių, tačiau nesutrukdys judėti į priekį ir užimti šalį. Šiandieninius Lietuvos miestus visiškai nesunku apeiti. Išplėtota kelių infrastruktūra leidžia priešui dalimi pajėgų blokuoti miestus, juose „uždarant“ gynėjus, pagrindinėmis jėgomis okupuoti šalį. O ir itin dideli nuostoliai puolant mieste būdingi vienai konkrečiai kaimyninei šaliai, pagarsėjusiai amžina netvarka jos kariuomenės gretose. Nedideliuose miesteliuose ir retuose, proskynomis išvagotuose miškeliuose mobilios priešo pajėgos tokius mažus Lietuvos kariuomenės padalinius nesunkiai blokuos ir išsklaidys arba sunaikins.

Pėstininkų kovos mašinos sudaro galimybes vykdyti visiškai kito, aukštesnio, lygio kovos veiksmus. Mechanizuotas batalionas, netgi gabenamas šarvuotais transporteriais M113, gali greitai judėti ir manevruoti, o tai yra vienas pagrindinių kovos veiksnių. Greitis ir galimybė manevruoti yra lemiami veiksniai bet kokioje kovoje: mūšio lauke, ringe, ant tatamio, netgi šachmatų lentoje.

Mechanizuoti daliniai ir padaliniai gali greitai užimti patogią gynybai ribą, esant galimybei pastatyti inžinerines kliūtis ir jas pridengti ugnimi. Priešui suduoti smūgį ir, priartėjus stipresnėms jo pajėgoms, greitai atsitraukti į kitą patogią poziciją ar ribą. Šiuolaikinė valdymo sistema leidžia greitai sutelkti šarvuotas pajėgas reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, netikėtai apeiti priešą ir smogti jam į flangus ar į užnugarį. Smogti ir atsitraukti, derinti dalinių ir padalinių veiksmus, nestovėti vienoje vietoje, neleisti priešui prispausti kampe, apsupti ir sunaikinti.

Be to, visiems naikinančio Antrojo pasaulinio karo laikų strategams norėčiau pasiūlyti: pažiūrėkite į karo veiksmų nuniokotus Grozną, Damaską, Bagdadą, ar kurį nors kitą miestą. Norėtųsi matyti tokį Vilnių arba Kauną? Be vandens, be elektros, be duonos, be medikų pagalbos? Kariuomenė gina ne abstrakčią šalį. Ji gina savo tėvynę ir jos piliečius. Ar būtina civilius paversti įkaitais, įkalintais betoninėse džiunglėse?

Sėkmingai galima kautis ir miestų prieigose, ginti svarbias kelių sankryžas, miškais pridengtus magistralių ir kelių ruožus. Ten irgi patogu gintis. Bet tam reikia „ratų“, šarvų ir ugnies priemonių.

Šiuo metu visos pasaulio kariuomenės, didelės ir mažos, laukia naujos kartos šarvuotų mašinų. Jos bus didesnės ir sunkesnės. Tai leis padidinti apsaugos kokybę ir montuoti galingesnę ginkluotę bei įvairią įrangą. Modulinė konstrukcija užtikrins galimybę greitai padidinti apsaugos lygį, keisti ginklų ir įrangos sistemas, palengvins eksploataciją daliniuose, remontą ir aprūpinimą. Ta pati mašina, atsižvelgiant į įrangos ir apsaugos lygį, galės būti ir šarvuotu transporteriu, ir pėstininkų kovos mašina, ir ugnies rėmimo sistema.

Kai kurios šalys, pavyzdžiui Japonija, priėmė sprendimą dalį tankų pakeisti šiomis naujo tipo mašinomis. Jos bus ratinės ar vikšrinės – nuspręs pati Lietuvos kariuomenė. Beje, mechanizuotų batalionų aprūpinimas naujomis šarvuotomis mašinomis anaiptol neatims galimybės naudoti partizaninę taktiką kitiems daliniams ir savanoriškoms pajėgoms. Reikės – bus ginamasi ir miestuose.

Būtų dar geriau, jeigu tokiomis pačiomis šarvuotomis mašinomis apsirūpintų visų trijų Baltijos valstybių kariuomenės.

Deja, Latvijos ir Estijos kariuomenės kol kas negali pasigirti nei tokia mechanizacija, nei tokia šarvuotos technikos naudojimo patirtimi kaip Lietuvos. Tačiau tikėtina, kad Lietuvai sėkmingai pasirinkus, įsigijus ir eksploatuojant kovines pėstininkų mašinas, jas vėliau pasirinks ir kaimynai. Paminėsiu itin gerai užsirekomendavusius ir plačiai paplitusius Suomijos koncerno „Patria“ šarvuočius AMV. Šios šeimos (sukonstruota daug įvairios paskirties modelių) šarvuočiai, pavadinti „Rosomak“, naudojami ir Lenkijoje. Toks pasirinkimas leistų mūsų regiono NATO šalyse palengvinti ir atpiginti aptarnavimą bei techninę priežiūrą. Galima užsitikrinti ir dalies perkamų pėstininkų kovos mašinų komponentų gamybą Lietuvoje.

Be to, įvairiose NATO (ir ne tik) šalyse yra sukurta ir gaminama stulbinamai daug visiškai sukomplektuotų bokštelių su pačia įvairiausia ginkluote, be jokių papildomų darbų tinkamų pritaikyti AMV šarvuočiams. Tai ir bokšteliai su 105 ar 120 mm pabūklais, savo techniniais ir balistiniais duomenimis nenusileidžiančiais naudojamiems NATO šalių tankuose. Be to, galima panaudoti ir revoliucines ginklų sistemas. Tai – „Patria“ sukurti, gaminami ir labai sėkmingai įvairiose kariuomenėse eksploatuojami AMOS (Advanced Mortar System) ir NEMO (NEw MOrtar). Šios 120 mm automatizuotos minosvaidžių sistemos taip stipriai lenkia įprastus šarvuotose mašinose montuojamus minosvaidžius, kad jų negalima ir lyginti. Viliuosi, kad, perkant Lietuvos kariuomenei pasirinktus vieno ar kito tipo, vienos ar kitos firmos šarvuočius, bus nupirktos ir AMOS arba NEMO sistemos.

Pereikime prie kitų autoriaus teiginių. A.Matonis nuolat mini, kad planuojami pirkti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparniai negalės būti apginkluoti. Šį teiginį randame ir aptariamame straipsnyje. O štai seniems rusiškiems Mi-8 jis priskiria menamas galimybes atakuoti iš oro. Deja, du ar trys transportinio tipo ginkluoti sraigtasparniai Lietuvos sąlygomis gali atakuoti nebent teroristų maketus poligone. Ginklų galima prikabinti ir ant privataus „kukurūzniko“ (čia toks ekssovietinis parašiutininkų ir trąšų barstytuvas) ar kokio nors lengvo lėktuvėlio. Tačiau, kai priešininkas turi persvarą ore, tokie improvizuoti „kovos“ orlaiviai nei skraidyti, nei atakuoti neturi galimybės.

2008 m. puolančias Rusijos pajėgas koviniai Gruzijos lėktuvai atakavo vos vieną kartą, o paskui į dangų nebekilo nei lėktuvai, nei kovos sraigtasparniai. Net jeigu ore priešas ir neviešpataus, jo žemės oro gynybos priemonės pakankamos, kad užtikrintų apsaugą nuo tokių „kovinių“ aparatų puolimo.

Paieškos ir gelbėjimo sraigtasparniai reikalingi kiekvienai kariuomenei ir taikos, ir karo metu. Taika, beje, trunka ilgai, o karo, duok Dieve, gal ir nesulauksime. Juos gali prireikti permesti ir kitą šalį, suteikti pagalbą kaimynams įvykus stichinei nelaimei ar dalyvauti taikos palaikymo misijoje. Tai gal neišradinėkime dviračio ir atskirkime paieškos ir gelbėjimo tarnybos sraigtasparnius nuo kovinių?

Per dvidešimt ketveriuss nepriklausomybės metus Lietuvos kariuomenė išaugo ir apsiginklavo. Tačiau ginklavimo procesas nestovi vietoje ir niekada nesibaigs. Kariuomenėje tarnauja profesionalai, kurie kuria ir įgyvendina jos nuolatinę plėtrą ir modernizavimą. Šiandien nuspręsta įsigyti šarvuotas mašinas. Jos brangios, tačiau padeda saugoti karių gyvybes, o kariuomenei suteikia visai kito lygio mobilumą, apsaugą ir ugnies galią.

Puiku, kad kariuomenę stebi ir vertina žiniasklaida ir piliečiai. Gerai, kad išsako savo požiūrį ir kritikuoja. Tačiau nesvarbu, koks ministras pristatys gaires. Kariuomenė yra mūsų. Ir ji nusipelno atsakingesnės kritikos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.