Tačiau šį dažniausiai žvarbų žvarbų mėnesį saulė jau ima kopti aukštyn, o žmonės pradeda prisiminti vasarą, planuoti būsimus darbus. Ir dar – mes turime Vasario 16-ąją. Šį tą daugiau nei tautos prisikėlimo simbolį ir datą, žyminčią pradžią ilgo kelio, vedančio į savarankišką Lietuvą. Už nugaros paliekant Sibiro speigą, tamsą ir negandas. Anuomet pradėtą kelionę tęsiame ir dabar.
Tos durys buvo atvertos tada, kai galingosios kaimynės varžėsi, kuri pirmiau mus nutautins, kokia kalba ateityje kalbės ir mąstys pavergti lietuviai: rusiškai, vokiškai ar lenkiškai? Jas atvėrusi šviesuomenė puikiai suprato esminį iššūkį: norint sukurti valstybę žmonės pirmiau turi pasijusti tauta, suvokti, ko jie patys trokšta. Būti kai kuo daugiau, nei soti ir kartais palinksminama minia. Tapti Lietuva.
Daug visko paskui įvyko, vėl užslinko tamsa, bet po vasario visada būna kovas, o ten, žiūrėk, ir tikrasis atšilimas. Todėl tauta, kuriai po tamsaus baudžiavinio XIX amžiaus 1918-aisiais buvo priminta jos didinga praeitis, taip lengvai pabudo dar po vienos okupacijos ir subrandino Kovo 11-ąją.
Mes turime kuo didžiuotis. 1791 metais pirmieji Europoje patvirtinome Konstituciją, apibrėžiančią žmogaus laisves. Kai okupantas uždraudė spaudą, tapome unikalia tauta, kurioje klestėjo knygų ir laikraščių kontrabanda. Mūsų tautos žadintojai – ir XX amžiaus pradžioje, ir jam jau baigiantis, buvo dvasingi maištininkai, sugebėję be smurto išplukdyti gimstančią valstybę tarp grėsmingų povandeninių uolų.
Istorija linkusi kartotis, o tai, kas jau buvo, įvyks vėl. Todėl neverta stebėtis, kad pro neberakinamas duris vis stipriau pučia skersvėjai iš Rytų ir Vakarų. Didieji žaidžia savo tradiciškai pavojingus žaidimus, o Lietuva kaip ir anuomet tėra maža figūra geopolitinių šachmatų lentoje.
Tačiau to, kas čia kadaise buvo pasėta ir sudygo, nebeišrausi. 2014-ųjų vasaris – drungnas, o politinė padangė – tradiciškai apniukusi, bet žinome: kada nors baigiasi net pati ilgiausia žiema.
Mūsų durys į vasarą pamažu veriasi.
