Blogiausia tai, kad pastarajam būdinga neapykanta gali sudaiginti „breivikų“ kohortą, kuri vaduos Europą nuo kitataučių ar kitaminčių. Gerovei „išsilaisvinusi“ Europa vis labiau pamiršta savo vertybinius ir dorovinius pamatus, kurie pagrindžia jos pilietinį integralumą. Žinia, savo dorovinę tapatybę užmiršusi nacija yra pasmerkta lėtam žlugimui. Ar jūs galite įsivaizduoti patogų pilietinį sambūvį kartu su džihadistais?! Aš – ne. O su LDK laikus menančia totorių musulmonų bendruomene – taip.
Deja, neapibrėžto individualizmo šlovinimas žlugdo moralę, o kartu skaldo ir devalvuoją pilietinę tapatybę. Bijau, kad Vakarų visuomenėms gresia šventasis karas, kai susidurs skirtingus tapatumus aršiai garbstančios stovyklos.
O kokia Lietuvos vieta Europos nacijų šeimoje? Svarbu klausti dabar, nes antraip - savimonę apspręs stipresnę įtaką susikūrę „draugai“ iš išorės. Tai esame patyrę okupacijos metu, tą patiriame dabar kaip informacinio karo prieš mūsų bendruomenę apraiškas.
Džiugu, kad Lietuvoje stipriai auga renginių, susijusių su Lietuvos atlikėjais ir Lietuvos kultūros produkcija, lankomumas. Džiugu, kad „Trys milijonai“ nori pergyventi save sava kalba! O ir universitetuose aiškiai pastebiu patriotinių tendencijų stiprėjimą studentijoje. Nelabai, kas ir emigruoti planuoja. Tiesiog Lietuvoje ir smagiau, ir perspektyviau. Jaunimo tarpe emigracija vis labiau siejama ne su sėkminga karjera (kas tikrai yra pagirtina ir linkėtina), bet su nesugebėjimu verstis.
Lietuvos piliečiai ima vis labiau patiria gyvenimo savo valstybėje naudas. „Lietuvybė“ tampa vis labiau apčiuopiama ir brangintina tikrovė. Prieš metus kitus taip vertinti būčiau nedrįsęs. Tačiau Nepriklausomybės dvidešimtmetyje subrendo ir Nepriklausomybės karta.
Lietuviškos savasties ir pilietinės tapatybės atradimas yra stiprėjanti kryptis, kurią privalu toliau skatinti. Su šia tendencija turime gerą progą nacijos savimonę brandinti ant Europos kultūrą nulėmusių moralinių pamatų ir vertybių. O tuo pačiu nepasiduoti nei amoraliai multikultūriškumo nesąmonei, nei siaurakaktiškam nacionalizmui, kuris ne išaukštiną naciją, bet ją sumenkina.
Ar pasinaudosime šia istorine proga ir apeisime akivarus – priklausys tik nuo mūsų pačių. Vystymosi orientyrai slypi Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Ties Lietuvos istorija, tiek kultūra mums prisako ant lietuvybės pamatų aktyviai kurti piliečių bendruomenę ir tapti brandžia Europos naciją.
Šias mintis įvaizdina Lukiškių aikštėje plazdenantis istorinis Lietuvos Vytis. Kažkada toje aikštėje myriop smerkė už valstybingumą siekusius atkurti kovojusius 1863 metų sukilėlius. Ilgainiui ta pati imperija sovietiniu pavidalu čia ilgam įstatė Leniną - savo ideologinį stabą.
Dabar to stabo neliko. Tačiau vis dar ta pati sovietmečio tuštybę menanti aikštės architektūra tarsi liudija nūdienos savimonės atspindį – sovietijos skiepytas savimonės formos vis dar menkina Lietuvos piliečio savivertę. Tačiau istorinis ir tikrasis Lietuvos Vytis jau neša kitą liudijimą. Vis labiau siekiame tapatintis su Lietuvos valstybės istorine verte ir aktualiai jį išgyventi kaip savą pilietišką tapatybę.
Imperija iš Lukiškių aikštės ir mūsų savimonės turi galutinai pasitraukti. Ir pasitrauks, nes trokštame džiaugtis tvaria Lietuvos valstybe. Tuo tarpu Senoji Europa mums primygtinai rodo, kokių bėdų galime ir turime išvengti. O čia, žiūrėk, ir tvarios demokratijos pavyzdį parodysime „senukams“.
