Bet dabar, kai pasirodė buvusio šalies vadovo rezidencijos Mežigorjėje, buvusio šalies Generalinio prokuroro Pšonkos vilos, įtakingų Regionų partijos veikėjų rūmų, vaizdai, kurie rodo didybės maniją, menką skonį ir, nežinojimą, kur dėti neteisiškai uždirbtus pinigus, žmonės ir šalies rytuose bei pietuose suvokė, kad šalį valdė nusikalstamas režimas.
Todėl panaši informacija nuo žmonių yra slepiama. Ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Aišku, korupcijos mastai Lietuvoje, tai ne Ukrainoje. Bet jos irgi daug. O aukščiausios valdžios savivalės yra per daug valstybėje, kuri vadina save teisine ir demokratine.
Įvesti griežti įstatymai, atsakomybė žiniasklaidai rašyti, kalbėti apie kai kuriuos tokius korupcijos bei valdžios savivalės reiškinius priverčia ją dažnai tai nutylėti. Ir tik pagal tai, ar kurioje nors iš jų pasirodė informacija apie tai, ar buvo nutylėta, galima spręsti ne tik apie valstybėje esančios politinės korupcijos lygį, bet ir žiniasklaidos laisvę.
Rūmų, vilų vaizdai, automobiliai, kuriais važiuoja politinis elitas, kelionės, kur vykstama pailsėti yra tik detalės gyvenimo būdo, kuris būdingas tai ar kitai šaliai. Ir tam, ar kitam politikui, aukšto rango valdininkui. Jeigu visa tai prabangu ir klesti niekieno nekontroliuojama, nevaržoma, neatsižvelgiant į teisiškai gaunamų pajamų dydį, jeigu atitinkamos valstybės tarnybos nepasidomi, iš kur atsirado toks turtas, tai galima tvirtinti, kad šios institucijos žengia ranka rankon su politine korupcija ir yra jos dalis. Jeigu žiniasklaida apie tai tyli ar neleidžia rašyti, tai irgi prie to prisideda.
Valdžios savivalė yra ne ką mažesnis blogis, nei politinė korupcija. Tai reiškia, kad žmogus, užlipęs ant aukštojo valdžios laiptelio, o gal net ir ant paties aukščiausiojo savo elgesiu rodo, kad įstatymai ir Konstitucija yra skirta tik eiliniam piliečiui, o ne aukščiausiai valdžiai. Bet tokia nekontroliuojama valdžia greitai išsigimsta.
Kaip ir vakarykštis kovotojas su korupcija, kuris virsta aršiu valdžios savivalės ir korupcijos gynėju. Nėra didesnio blogio valstybei, kaip aukšto rango politikas, galbūt valstybės vadovas leidžiantis sau viską ir tik tuščiai plepantis apie kovą su korupcija.
Panašiai, kaip žuvis pūva nuo galvos, nuo galvos ima pūti ir pati valstybė. Labai blogai, jeigu žiniasklaida nutyli aukščiausios valdžios daromus nusikaltimus, bet blogai ir kai perlenkia lazdą kurį nors politiką kritikuodama, kai jis to nusipelno, ar ne. Tada žmonės tampa abejingi viešai skelbiamai informacijai apie aukštos valdžios korupciją ir savivalę, tampa akli blogiems darbams tų politikų, kurie jiems patinka.
Kai teisėsauga lieka akla įtakingų politikų korupcijai, o institucijos, kurios turėtų užtikrinti, kad politikai laikytųsi visų įstatymų bei Konstitucijos, tiria jas, tik tada, kai tai leidžia politinė konjunktūra, kai žiniasklaida rašo apie politikų ir aukštų valdininkų blogus darbus, irgi tik atsižvelgdama į savo interesus, paruošiama dirva puvimui.
Ukraina po Maidano ėmė vaduotis iš šių puvėsių. Žiniasklaidoje matome ne tik prabangaus šalies vadovų gyvenimo stiliaus detales, bet ir dokumentus, liudijančius iš kur visa tai. Dabar atrastas ir V.Janukovyčius režimo pinigų plovimo centras. Ar jis buvo vienintelis? Ir ne tik pas buvusį prezidentą. Tikiuosi, kad tai irgi paaiškės.
O Lietuvoje, kiek tokių valdžios pinigų plovimo, išgryninimo, pervedimo į ofšorus centrų žinome? Ar tik Darbo partijos lyderis galimai neteisėtai elgėsi su pinigais? O kitos partijos, jų lyderiai? O mūsų aukščiausi šalies vadovai: prezidentai, premjerai?
Viso to nežinome. Kaip Ukrainoje iki Maidano galime spėti tik pagal faktų nuotrupas. Mėgsta kas nors ar nemėgsta pirmąjį šalies vadovą Vytautą Landsbergį, bet turi pripažinti, kad į korupciją jis nelinkęs. Žiniasklaidoje rašyta tik apie atgauto jo žemės sklypo mainus. Nieko nebuvo girdėti nei apie prezidentų Valdo Adamkaus, nei Dalios Grybauskaitės korupciją. Ko, deja, nepasakysi apie prezidentą Algirdą Brazauską.
Būtent jo valdymo metu įsisiūbavo prichvatizacija. Jis nevengė pasirūpinti valstybės sąskaita ir mylimais, artimais žmonėmis. Vien tik ,,Draugystė“, kaip Lietuvos politinės korupcijos simbolis, ką reiškia. Tokių faktų jo valdymo metu buvo ne vienas ir ne du. Buvo leista pasipildyti savo kišenes valstybės sąskaita ir įtakingiems LDDP veikėjams.
A.Brazausko ir V.Landsbergio valdymo metu pradėjo skraidyti dar ir žemės sklypai, uždegta žalia šviesa jų nelygiaverčiams mainams. Kuo pasinaudojo, matyt, ne vienas valdžioje. Apie tai labai dažnai nutylima. Jeigu sužinos žmonės, dar supyks, sukils.
O ir aukščiausios valdžios savivalės reiškinių Lietuvoje labai daug. Jos nevengė taip pat ir tie šalies vadovai, kam buvo svetima korupcija. Prezidentas V.Adamkus iš pareigų bandė nušalinti Aukščiausiojo teismo pirmininką Vytautą Greičių. Jokios apkaltos už tai prezidentui nebuvo surengta. Viskas atsipirko tik patarėjo atleidimu. Jis taip pat be jokios atsakomybės užgniaužė ir prasidėjusį parlamentinį tyrimą dėl Valstybės saugumo departamento veiklos, kurioje buvo įžvelgta daug pažeidimų.
Vienintelis prezidentas Rolandas Paksas tokios atsakomybės sulaukė. Dabar ir tie, kurie vakar jį juodino, stengiasi pateikti vos ne angelu. Bet, kaip per paskutinius dešimt metų išaiškėjo net jo daliai buvusių bendražygių, ir jis, daug ką darydamas valdžioje už jį palaikiusių asmenų nugarų, dažnai elgėsi pagal aukščiausios valdžios savivalės normas Lietuvoje, už kurias vienus mūsų šalyje baudžia, o kitų – deja, ne.
Vis daugiau kyla klausimų ir apie paties R.Pakso santykį su korupcija, kurią jis taip kritikavo ,o jo vadovaujamos partijos – su kontrabandos pinigais. Bet tai yra tabu.
Panašiai, kaip ir V.Adamkaus, dabartinės prezidentės irgi niekas bausti ar griežčiau įvertinti neketina. Už tai, kad ji galimai peržengė ne tik įstatymų, o ir Konstitucijos ribas, pavertė teisėsaugos institucijas kišeninėmis, tarnaujančiomis vienam žmogui. Ir už tai, kad nušalino nuo pareigų Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus, galimai užčiuopusius politinės korupcijos židinį. Kodėl taip padarė, iki šiol valstybės paslaptis. Ji nedomina aklos įtakingų asmenų darbams teisėsaugos.
Todėl kyla klausimas, kada vis dėlto ne fragmentais ir jų nuotrupomis prabilsime apie mūsų aukščiausiųjų valdžios žmonių santykį su politine korupcija bei savivale. Taip, kaip padarė tai Maidano Ukraina. Juk ant neteisingos, neteisinės valstybės pamatų negalima kurti Lietuvos gerovės.
Juo labiau juokingai atrodo, kai tie patys asmenys, kurie priskaldė savo vadovavimo metu daug malkų valstybėje, kritikuoja dabar kitas šalis, moko jas teisingumo, nors mums patiems reikia gerai apsišluoti. Bet kuriuo atveju galima pasakyti: žuvis nuo galvos pūva ne tik Ukrainoje. Taip pat ir Lietuvoje. Turėkime drąsos tai pasakyti ir imti viską aiškintis. Ilgai su tuo gyventi negalima.
