Aš nespėjau parašyti pirmas, ir man lieka trupiniai nuo ponų stalo, todėl parengiau jums pasiūlymus, kaip tinkamai atšvęsti Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
Didžiausia bet kurios šventės prasmė yra patirti bent šiek tiek džiaugsmo, ir vakare jaustis dar geriau, nei jauteisi iš ryto.
Dabar tam sąlygos yra menkos. Organizuotos valdiškos šventės tam nepadės. Valdžia jus vargu ar pradžiugins.
Premjeras, kuris viešai atsisakė papildomų NATO gynybos galimybių, vargu ar suteiks teigiamų emocijų. Na, gerai, jis aiškino paskui, kad jį ne taip supratę (ne pirmas kartas) – bet esmė yra ta, kad net jei nauja ginkluotė nebuvo svarstyta Vyriausybėje, pirmasis instinktas ir atsakymas turėjo būti: „taip, ačiū, mes imsim viską, ką mums duosit, nors ir lėktuvešį į Vištyčio ežerą, jei reikės, rogutėmis atitempsim, nors ir branduolinį povandeninį laivą su raketomis į Kauno marias, užminuosim visą pasienį, jei duosit minų – tik duokit“.
Taip, ir tik taip, turėjo būti pasakyta, jei širdis būtų teisingoje vietoje. O paskui galima kurti darbo grupę ir svarstyti, kaip tai geriau padarius.
Seimo pirmininkė, apskritai, jei gali prajuokinti, tai tik pro ašaras. Iškilmingas Seimo posėdis džiaugsmo nesuteiks.
Žinias klausyti irgi linksma nebus. Iš rytų dar kurį laiką nebus jokių gerų žinių (nebent jūs būtumėt iš tų neskaitlingų asmenų, kuriuos džiugina Krymo okupacija ir Rusijos siautėjimas, bet tie žmonės šio straipsnio neskaitys).
Apskritai, valdžia šios šventės nepapuoš, ir nereikia to tikėtis. Šventę turime pasipuošti sau patys.
Nykiausią jausmą palieka gyvenime rutina ir tų pačių dalykų kartojimas. Tada atrodo: „vėl tas pats per tą patį“. Todėl šią šventę pasitikim kitaip.
Pagalvokim, ką reiškia nepriklausomybė? Tai - laisvė elgtis, taip, kaip nori, jei tik netrukdai kitam. Tai ir pabandykim giliai įkvėpti ir šią dieną pragyventi kitaip.
Tegu nebūna nieko kolektyvinio (nieko prieš kolektyvinius dalykus, bet juos visada sunkiau organizuoti, nes ne visi sutinka, prasideda derinimai, ir baigiasi viskas nesmagiais kompromisais, kur daugelis būna nepatenkinti).
2014-ųjų kovo 11-oji bus individuali šventė kiekvienam iš jūsų ir jūsų šeimai.
Aplankykite giminaičius, kurių labai seniai nelankėte. Paskambinkite draugui ar draugei iš mokyklos laikų, su kuriuo jau dešimt metų nebendravote, ir nueikite kartu į kokį nors restoraną, kur niekada neinate (ir nesijaudinkite nors vieną dieną, „kiek tai kainuos“ - bus tų pinigų, užsidirbsite, dabar jūs švenčiate). Jei paprastai geriate alų, nusipirkite vyno. Jei jūsų įprastinis gėrimas yra vynas, nueikite vakare į barą, kur niekada nebuvote, ir gerkite kokteilius. Jei paprastai laisvą dieną važiuojate į sodybą, velniop ją šiandien, eikite į kiną, nors paprastai to nedarote, ir pasirinkite filmą, kurio niekada nebūtumėte žiūrėjęs.
Pagaliau, net jei jūs planavote su vaikais išeiti į lauką, nuvažiuokite į kokį nors kitą parką, kur niekada neinate. Jei niekada neinate į bažnyčią, šiandien nueikite. Jei, atvirkščiai, einate į bažnyčią dažnai, pasirinkite vandens pramogų parką arba boulingą. Jei planavote važiuoti ant kapų, nevažiuokite – eikite geriau į piceriją.
Esmė yra šiandien padaryti ką nors tokio, kas jūsų gyvenimui suteiktų mažytę naują patirtį. Net jei tai bus smulkmena. Nueikite pasivaikščioti į kurią nors miesto dalį, kur niekada nebūnate. Galų gale, nuvažiuokite kur nors autobusu, kurio maršrutą gerai prisimenate, mat jis visada važiuodavo pro šalį, tik niekada neturėjote priežasties juo kur nors važiuoti.
Tada šventė atneš jums netikėtumą. Netikėtumas atneš jums naujų minčių. Pamatysite gyvenime naujų galimybių.
Ir tada jums pradės sektis.
