„Pensiją gaunu, malkų nusipirkt ir pavalgyti užtenka, sveikata dar, dėkui Dievui, nepaveda, troba negriūna, su kaimynais nesibaru, niekas nešaudo, Sibiran antrą kart neveža, va saulukė jau ne tik anksčiau pateka, bet ir šildo, tai ko man nesidžiaugt,"- sako mano pakeleivis, paklaustas, kodėl iš pat ryto džiugiai nusiteikęs. Ir pradėjo samprotauti, kad visi mūsų pasibėdavojimai ir netgi keiksmai, neva ne apie tokią Lietuvą svajojome, atsiranda iš per didelio noro gauti viską iškart ir be jokių pastangų. Iš pernelyg didelių lūkesčių.
Tada ir susimąsčiau: o juk tikrai, pastarąjį tūkstantį metų šitame Europos pakraštyje dar niekada nebuvo taip gera gyventi. Po visų badmečių, marų ir svetimųjų priespaudos, kankinimų ir žudynių, nutautinimo ir brolio prieš brolį pjudymo beveik ketvirtį amžiaus gyvename stebėtinai saugiai, taikiai ir ramiai. Kartais net susigraudinu, pagalvojęs, kaip gaila, kad seneliui iš mamos pusės Adomui, gimusiam pačioje XIX a. pabaigoje ir mačiusiam du pasaulinius karus, tos taikos, ramybės ir laisvės taip ir neteko patirti.
O mano tėvui kūrybingiausiais gyvenimo metais cenzoriai vis daužė per nagus, neleisdami rašyti visos tiesos apie ciniškai žaginamą Lietuvos gamtą. Įtariu, kad jiedu man netgi galėtų truputį pavydėti, nes sovietmečio marazmų ragavau tik pačioje jo pabaigoje, kai būti sušaudytam ar ištremtam su visa gimine jau negrėsė, o neatsargiai cituodamas per pamokas „Amerikos balso" pranešimus galėjau tik apsunkinti sau galimybę kur nors studijuoti.
Savo ruožtu aš taip pat galiu paslapčia pavydėti savo dukrai, gimusiai jau laisvoje Lietuvoje, interneto ir mobilių komunikacijų epochoje, kad jai bręstant iškart buvo atviras visas pasaulis. Nostalgija kažkuriam praeities laikotarpiui - sovietmečiui, smetoniškai autoritarinei Lietuvai, Didžiųjų kunigaikščių ar pseudoistorikų įsivaizduojamai Sarmatijos valstybei - tėra apgailėtinas nesugebėjimas pasidžiaugti šios dienos didybe.
Kai svajojame apie tyrus pirmykščius laikus, kuomet maistas buvo be sintetinių priedų, pabandykite įsivaizduoti, kad tikriausiai būtumėte miręs vaikystėje nuo banalios bakterinės žarnyno infekcijos, nesunkiai išgydomos antibiotikais, kurių tada nebuvo. Kai piktinamės, neva vagys ir telefoniniai sukčiai turi pernelyg daug teisių, pabandykite įsivaizduoti, kaip pagal kaimyno skundą jus ketvirčiuoja miestelio aikštėje, nesuteikę galimybės apsiginti teisme.
Keliems milijardams šio pasaulio gyventojų Europos Sąjunga, o drauge su ja ir Lietuva, yra ta svajonių šalis, kur nereikia kasnakt drebėti dėl savo vaikų gyvybės, o rytais nepažadina artilerijos sviedinių sprogimai, ginkluotos gaujos nešaudo gatvėse automatiniais ginklais. Pakanka pažvelgti, kaip jauni Ukrainos žmonės gynė savo viltį išsiveržti iš Rusijos įtakos sferos į Europą, kaip milijonai pabėgėlių iš Afrikos ir Azijos miškais, kalnais ir jūromis bando prasibrauti pas mus, ir visos euroskeptikų dvejonės, neva Lietuvai geriau būti ne ES nare, o tautiniu rezervatu tarp Rytų ir Vakarų, pradeda dvokti Vladimiro Putino propagandininkų užsakymu.
Mes pernelyg brangiai sumokėjome už laisvę išniekintais pokario rezistentų kūnais, psichiatrijos ligoninėse žalotų disidentų likimais, 1991-ųjų sausio aukomis, mūsų nepriklausomybės atkūrimas buvo pernelyg panašus į stebuklinę pasaką, kai visos palankios aplinkybės ir pagrindinių veikėjų teisingi sprendimai nulėmė neįtikėtiną rezultatą, kad dabar leistumėm sau visa tai niekinti.
Diskutuodami, kuria linkme pageidaujame toliau kreipti šalies vystymąsi, didesnį skirstytojo ir reguliuotojo vaidmenį suteikdami valstybei ar daugiau laisvės privačiai iniciatyvai bei žmogaus teisėms pačiam pasirūpinti savimi, kažkaip turėsime užsibrėžti tą ribą, kur baigiasi oponentų klaidų kritika ir prasideda politinio projekto, vadinamo Lietuva, neigimas.
Mieli politikai, rinkimai baigsis, o mums su jumis reikės toliau gyventi šitoje šalyje, tai būkite tokie malonūs, murkdydami vienas kitą purve iki ausų, palikite mums šiek tiek tikėjimo, kad Lietuva, nepaisant jūsų padarytų klaidų, vis dar yra pati geriausia vieta Žemėje, mūsų visų svajonių šalis.
