Ir, kaip klube prie veidrodžio išsirikiavusios merginos kruopščiai tyrinėja savo veidus, o paskui pasuka įdėmius žvilgsnius į šalia stovinčias ir lygina, kurios dantys baltesni, plaukai ilgesni ir oda lygesnė - kartais aš taip darau su savo gyvenimu.
Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba gyventi jį ramiai ir stabiliai, per daug nekontroliuodami dalykų, bet visada žinodami, kad žieminės kepurės neguli šaldytuve, o miltus galima rasti visada trečioje lentynoje iš dešinės, kėdės virtuvėje yra tvarkingai pristumiamos prie stalo, o šuo niekada nemiega šeimininkų lovoje.
Tuo tarpu mano namuose gali įvykti viskas: gali kilti audra ir tuoj pat nurimti, 7 valandą ryto gali atvykti svečiai, mano lovoje gali miegoti šluota ir mėnesių mėnesius kažkur slėptis skaitliukai. Nustebčiau tik dėl vieno dalyko, - jeigu ryte keliaudama pusryčių į virtuvę, prie stalo išvysčiau dainuojantį filipinietį.
Žmonės juokiasi, o kiti plekšnoja per petį suprasdami, ką turiu galvoje, bet gėdydamiesi prisipažinti, kad ir patys sau virš galvos yra susisukę šitokį lizdą nesąmonių. Kai iš stalčiaus ima byrėti tarakonai – metas imtis veiksmų.
Stebėjau tuos pavyzdingus gyventojus ir tikrai, galiu duoti širdį peržiūrėti – stengiausi gyventi taip, kaip jie. Bet vis kažkur pralošdavau, kažko nesužiūrėdavau – išbėgusi iš namų, vis grįždavau patikrinti, ar užrakinau duris. Bandydavau sutelkti visą dėmesį į tai, kur dedu daiktus, kad paskui atsiminčiau sistemą ir galėčiau viską rasti.
Bet man juk greičiau šauna į galvą, kad kepurė yra šaldytuve, negu kad kepurė yra palto kišenėje! Man geriausia spinta yra kėdė arba sofa ir – o siaube, kaip aš nekenčiu pakabų! Koks tai nepatogus dalykas. Ir viskas ėmė spausti, kai aš pabandžiau išlyginti ir ištiesinti savo gyvenimą. Nebeliko vietos mintims, kurias mėgstu užvis labiausiai. Man mieliau sugalvoti kažką smagaus, nei kreipti dėmesį į tai, ar aš rakinu duris, ar tiesiog stoviu įsistebeilijusi į medinį durų paviršių.
Kai nepavyko tapti pavyzdine gyventoja, man reikėjo rasti pasiteisinimą. Alzheimeris, sakysit. Betgi dar jauna. Tinginystė – taip, yra jos, bet pėdomis jaučiu, kad tai šiuo atveju – ne ji. „Na, čia gi Beaataa...“, - sakydavo mama. Jau panašiau. Aš tiesiog supratau, kad esu kitokia žaidėja.
Ir čia prisiminsiu mano labai mėgstamą kortų žaidimą – pokerį. Tai yra labai geras būdas pažinti žmones, draugus. Atrodytų, susirinkote pasisėdėti – pokalbiuose esate labai panašūs, vienija tos pačios mintys, veik nesiskiria požiūriai, o štai prisėdote prie pokerio stalo – ir matote, koks kiekvienas žmogus yra skirtingas. Kiekvienas atranda tą sau artimiausią žaidimo būdą ir niekada nekeis jo į kito žmogaus. Juk kiekvienam žaidėjui jo žaidimo būdas atrodo geriausias ir vertas laimėjimo.
Taip ir su gyvenimu. Yra tokie nutrūktgalviai kaip aš, kurie iškritus menkiausioms kortoms darys „all in“, nes jiems atrodys, kad tai yra pačios geriausios kortos pasaulyje ir geresnių gali nepasitaikyti. Gyvenime man atrodo, kad tikėdamasi naujų vėjų ir galimybių, turiu atsisakyti to, ką turiu dabar – atlaisvinti kojinių stalčių naujoms kojinėms. Ir nesvarbu, kiek tai kainuos. Ir nesvarbu, kaip ilgai tų naujų kojinių teks laukti.
O kartais jos ir neateina – kaip ir laimėjimas su „all in“ pokeryje. Prie stalo visada yra žmonių, kurie drovisi. Primerkę akis stebi aplinkinius, tada meta skeptišką žvilgsnį į savo kortas ir taria: „fold“. Jie nežaidžia. Praleidžia daug partijų. Laukia tos išganingosios kortų poros – geriausios, tobuliausios. Tik ji dažnai neateina.
Taip ir sėdi „foldintojai“ savo vietoje, labiau stebėdami, nei dalyvaudami. O yra tokių, kurie šneka. Jiems atrodo, kad jie visus jau seniai perprato ir net kyla nenumaldomas noras žiovauti, bet žaidimo pabaigoje paaiškėja, kad tai kiti perprato juos. Ir gudrieji šnekėtojai tuomet nutyla ilgam.
Pokeryje kaip ir gyvenime, negali niekam patarti – tik sau. Tik pats už save gali nuspręsti, ar verta rizikuoti, ar geriau atsikvėpti. Apie gyvenimą niekas nieko nežino ir kiekvienas atranda savo būdą – ar jį žaboti, ar gudrauti, ar stebėti, ar tiesiog žaisti. Juk niekas nežino, kokios kortos iškris ir koks žaidimo būdas yra pelningiausias.
Ypač šių dienų kontekste – kas galėjo tikėtis, kad XXI amžiuje mes imsime jausti karo grėsmę. O kaip atrodo mūsų gyvenimas šių įvykių šviesoje? Tik žaidimas. Kur visas kaupiamasis kapitalas labai greitai gali tapti pakuromis. Ir tada niekas nesidomės, kur aš laikau žieminę kepurę.
