Su kūdikiu ant rankų išmaldos prašanti jauna baltaveidė moteris sugraudina jautresnės širdies žmones ir jie atveria pinigines. Tačiau retas jų susimąsto, kad pinigai gali atitekti čigonams, įpratusiems gyventi iš socialinės paramos ir išmaldos.
„Ar jūs matėte dirbantį čigoną?“ – klausė manęs 23 metų Gabija, su savo vaikais rinkusi išmaldą Visagine, Ignalinoje ir Vilniuje.
Žmonių paaukotus pinigus paimdavo jos gyvenimo draugas 28 metų romų tautybės V.K. Gabijai skirta socialinė pašalpa ir pinigai už vaikus taip pat atitekdavo jam.
Turtingų vilniečių įdukra, kurie ją paliko globos namuose, ne vienus metus ne tik elgetavo, bet ir kentė smurtą. Čigonas Gabiją mušdavo matant trims jų vaikams.
Neapsikentusi tokio gyvenimo moteris paprašė pagalbos. Su trimis vaikais į, atrodytų, saugius valdiškus namus pakliuvusią bėglę čigonai surado.
Daugiau kaip dvejus metus mūsų šalyje veikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriamos prevencijos programos, tačiau to nepakanka.
„Įstatymas leidžia smurtautoją iš karto atskirti nuo aukos ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Reikia, kad patys pareigūnai norėtų dirbti ir nevilkintų tyrimų“, – teigė vienas aukštas policijos pareigūnas.
„Lietuvos ryto“ tyrimas parodė, kad ištrūkti iš smurto gniaužtų moteriai su vaikais sunku.
Slėpė tiesą nuo geradarės
Apie Gabiją, kurios istorija buvo su melo prieskoniu, sužinojau iš moterims skirtų interneto tinklalapių. Buvo prašoma aukoti drabužių vienišai motinai ir jos vos metų dukrelei.
Paremti Visagine gyvenančią Gabiją prašė vilnietė trijų vaikų motina Laura (vardas pakeistas. – Red.). Ji ir pati kas mėnesį pervesdavo po 100 litų, kartais nuveždavo drabužių, maisto.
Kai susisiekiau su Gabija, ji patikino, kad su dukra gyvena tik iš 97 litų – vaiko pinigų. Bet pasiaiškinusi sužinojau, kad jauna moteris iš tiesų turi tris vaikus ir gyvenimo draugą čigoną.
Tai išgirdusi Laura sutriko: „Kodėl Gabija melavo? Jei būčiau žinojusi, kad ji turi tris vaikus, vis tiek būčiau padėjusi.“
Duris atvėrė čigonė
Į Visaginą vykome Gabijos neįspėjusios. Laura paėmė lauktuvių – drabužių ir avalynės vaikams.
Dviejų kambarių buto bendrabutyje duris atvėrė pagyvenusi čigonė Ž.K.
Viename kambaryje ant lovos gulintis vyriškis nė nekrustelėjęs toliau žiūrėjo televizorių. Tai čigonės Ž.K. draugas iš Ukrainos. Visagine jis gyvena tris mėnesius, kol baigs galioti viza.
Kitame kambaryje – kelios lovos ir sieninė spinta. Kuklu, bet švaru ir tvarkinga.
Čigonė patvirtino, kad Gabija turi tris vaikus. Duris atvėrusios moters paklausiau, o kas yra ji.
„Aš esu Gabijos mama, – ištarė čigonė, o išvydusi nustebusius mūsų veidus patikslino: – Jos vyro V.K. motina. Jie dar nesusituokę. Šią savaitę jie Vilniuje – nuvežė vaikus pas medikus.“
O paklausta, ar Gabija verčiasi sunkiai, čigonė tapo nervinga ir parodė mums duris.
Abu gauna pašalpų
Visagino vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos pasakojo, kad Gabija į jų miestą atvyko iš Vilniaus, kur gyveno globos namuos.
Vyriausią ketverių metų mergaitę ir trimetį sūnų Gabija vedė į vaikų darželį. Paskambinus į jį paaiškėjo, kad jau kurį laiką abiejų vaikų ten nebuvo.
Socialinių pašalpų šeima gauna ne vieną: Gabijai skirta 549 litų pašalpa ir 201 lito išmoka už tris vaikus, o V.K. gauna našlaičio pašalpą – 180 litų ir trečios grupės neįgalumo pašalpą – 270 litų.
Bijojo sulaukti priekaištų
Grįžtant į Vilnių paklausiau Lauros, ar ji nesigaili rėmusi ne tik Gabiją, bet ir būrį čigonų.
„Nesigailiu, nors ir man su vyru niekas iš dangaus nekrinta. Auginame tris vaikus, niekas nepadeda. Tačiau Gabija iš manęs neprašė pinigų, tik maisto ir drabužių. Apie 700 litų jai daviau savo noru“, – paaiškino geradarė.
Grįžusi į namus Laura sulaukė žinutės – Gabija atsiprašė nesakiusi visos tiesos. Abi kitą dieną susitiko, Gabija atsivedė vyriausią dukterį. Buvusi globos namų auklėtinė drebėdama papasakojo, kaip yra mušama ir verčiama prašyti išmaldos.
O apie kitus vaikus esą nesakė bijodama, kad žmonės atsisakys padėti ir priekaištaus, kodėl nesidarė abortų.
Kitą dieną, šeštadienį, trijų vaikų motina dramatišką savo gyvenimo istoriją išklojo ir „Lietuvos rytui“. Gedimino prospektu stumdama vaikišką vežimėlį ji, atrodė, nė nematė linksmų Užgavėnių karnavalo kaukių.
Išvežė į globos namus
– Kaip jūs pakliuvote pas čigonus?
– Motina mane paliko vos gimusią Alytaus ligoninėje. Mane įsivaikino pasiturinti šeima iš Vilniaus. Gavau naują vardą ir pavardę. Įtėviai pakeitė ir mano gimimo dieną.
Kad esu įvaikinta, sužinojau būdama dešimties metų – įmotė L.M., kuria vadinu mama, nuvežė mane į Alytų supažindinti su biologine motina ir seneliais.
Nebuvau paklusni, darydavau taip, kaip noriu. Mokykloje norėjau būti kietesnė už kitas mergaites, tad esu iš motinos piniginės be jos leidimo paėmusi pinigų.
Be leidimo išeidavau iš namų. Kai kartą manęs neišleido, iššokau iš antro aukšto. Susilaužiau dubens kaulus ir ranką.
Mama L.M. vesdavo mane pas psichologę.
Tačiau tik pagimdžiusi savo vaiką supratau, kokias klaidas dariau. Jei mano vaikai su manimi taip elgtųsi, man būtų skaudu. O jei galėčiau atsukti laiką atgal, niekada taip nebesielgčiau.
Tėvai mane išvežė į specialiuosius globos namus prie stoties. Jie tikėjosi, kad pasikeisiu. Bet ten susipažinau su dar blogesnėmis panelėmis. Sumanėme pabėgti. Tada ir susipažinau su čigonu V.K.
Jam sakydavau, kad esu ne jam skirta, kad nenoriu su juo būti. O jis atkirsdavo, kad viskas bus gerai, dovanodavo gėlių.
Vėliau patekau į laikinuosius globos namus. Būdama 15 metų pabėgau su V.K. į Visaginą.
Ten tęsiau mokslus. Mes pykomės, nes V.K. lošdavo kazino. Nebenorėjau kartu gyventi, bet jau buvau nėščia. Nekart iš ten buvau pabėgusi. Stabdydavau automobilius ir važiuodavau į Vilnių. Bet ten neturėjau kur prisiglausti.
Viskuo naudojasi, bet nemoka
– Ar įtėvių prašėte pagalbos?
– Kai susidėjau su čigonu, įtėviai manęs išsižadėjo.
Vėliau parašiau savo mamai L.M., kad supratau savo klaidas, prašiau atleisti. Man nereikėjo pinigų, norėjau tik bendrauti.
Bet ji atsakė, kad bendraus tik tada, kai aš 100 procentų ateisiu į protą, kai man bus 30 metų.
Kartais V.K. pakeldavo ranką, vadindavo negražiais žodžiais, žemindavo mane.
Gimė mergaitė, po metų – berniukas.
Buvo 2010 metų Kūčios. V.K. buvo įsiskolinęs apie šešis ar septynis tūkstančius litų. Iš čigonų pasiskolinta suma greitai didėja: jei pasiskolinai tūkstantį litų, po mėnesio turi atiduoti 1500.
„Eisi per žmones ir surinksi pinigus“, – pasakė V.K. Jis su sūnumi išvažiavo pas giminaičius į kaimą, o aš su dukra ant rankų ėjau per namus ir prašiau išmaldos.
Per dvi dienas surinkau 200 litų. Visus pinigus V.K. paėmė ir ėjo lošti į kazino.
Po to prašydavau išmaldos Visagine, Ignalinoje, Vilniuje.
– Kaip žmonės jus, atėjusią su ištiesta ranka, pasitikdavo?
– Ne visi geranoriški. Būna, šunį užsiundo, policiją iškviečia, pagrasina nuleisti nuo laiptų.
Kartą rinkau išmaldą su dukrele ir dukterėčia. Vyriškis įstūmė mane į liftą ir ėmė smaugti.
Bet būna gerų žmonių. Vilniuje susipažinau su turtinga moterimi – ji ėmė mane remti. Kai išvykau į Visaginą, siųsdavo man po 300, 400 litų.
V.K. jai mano vardu ėmė siųsti žinutes, kad ko nors prireikė. Ta moteris pervesdavo pinigų. Bet vėliau liovėsi ir parašė: „Gabija, aš tau padėjau, o tu manimi naudojiesi. Per mėnesį nusiunčiau 800 litų, turėjo užtekti. Eik dirbti.“
V.K. jos paprašė paskolinti pinigų. „Nepaskolinsiu, eik dirbti“, – atsakė moteris. V.K. supyko: „Negi jai gaila, juk turtinga.“
Man skirta socialinė pašalpa pervedama į jo kortelę.
Jei jis būdavo geros nuotaikos, nupirkdavo maisto už kokius 200 litų. Mums su vaikais būtų ilgai užtekę, bet jo giminaičiai prašydavo ko nors duoti.
Už komunalines paslaugas esame skolingi apie 1800 litų. Nors prašydavau sumokėti, nes mus gali su vaikais išvaryti į gatvę, V.K. atkirsdavo: „O kam mokėti? Gyvename iš pašalpų, jų neatims.“
Jis nemoka už telefoną, internetą, televiziją – naudojasi tol, kol atjungiama.
Man toks gyvenimas buvo nusibodęs. Buvau išėjusi iš tų namų. Susiradau darbą, panorau pasiimti vaikus. V.K. vėl prašė atleidimo – žadėjo nebemušti, nevadinti blogais žodžiais, prisiekinėjo mane mylintis. Jis tikino, kad gyvensime kaip lietuviai, o ne kaip čigonai.
Vaikų labai ilgėjausi, negalėjau be jų gyventi. Sugrįžau. V.K. nekėlė prieš mane rankos gal tris valandas. Jis liepė atsiklaupti prieš jo motiną ir atsiprašyti. Kai užmigau, jis trenkė man per veidą ir į ranką užgesino cigaretę.
Ne kartą prašiau skirtis, bet jis atrėždavo: „Tu gali išeiti, bet vaikų tau neduosiu. Padarysiu viską, kad tik jie nebūtų su tavimi.“
Smurtas tapo kasdienybe
– Jis šantažuodavo vaikais?
– Taip, o aš vakarais sėdėdavau ir verkdavau, kad nieko negaliu pakeisti.
– Už ką jus mušdavo?
– Mušdavo ir už tai, kad skubiai neįpildavau arbatos.
Anksčiau mėtydavo į mane kėdes. Arba daužydavo mano galvą į sieną. Nuo skausmo krisdavau ant grindų, maldaudavau nemušti, o jis apsiaudavo batus ir šokinėdavo man ant galvos.
Dirbantys – išimtis
– Rūpinatės vaikais, elgetaujate, jam patarnaujate. O V.K. kada nors dirbo?
– Pernai vasarą trumpai viešuosius darbus – sodino gėles.
– Ar yra romų tautybės vyrų, kurie dirba?
– Šioje šeimoje tokių nėra. Kartą Ignalinoje pamatė šiukšliavežį vairuojantį čigoną ir juokėsi: „Koks jis čigonas, jei dirba.“
Bet yra ir turinčių savo verslą – restoraną. Viena čigonė dirba Santariškių ligoninės reanimacijoje.
– O jūs pati norite dirbti?
– Jei tik man leistų! Vilniuje man siūlė dirbti prekybos centre, taip pat barmene, namų tvarkytoja. Bet V.K. prieštaraudavo: „Nori kitą vyrą darbe susirasti?“
Globos namuose mokiausi siuvimo ir dizaino. Viena visaginietė, išvykstanti į Vokietiją, dovanojo siuvamąją mašiną.
Čigonai neleido jos paimti: „Kokiomis čia nesąmonėmis nori užsiimti?“ Sakiau jiems, kad galima ir sau, ir kitiems pasiūti ir pinigų užsidirbti. Jie atkirto: „Kam to reikia, geriau tegu ta moteris padovanoja kompiuterį arba televizorių.“
Traukia prekybos centrai
– Į Vilnių atvykote elgetauti?
– Pasiskolinęs pinigų V.K. nusipirko automobilį. Jis man pasakė: „Iš tų pinigų, kuriuos surinksi, pusė atiteks tau.“ Jis ragino eiti į prekybos centrus, nes girdėjo, kad ten čigonai nemažai pinigų surenka.
Vaikščiojau po Šiaurės miestelį – kas maisto, kas pinigų davė. Per dvi dienas surinkau 150 litų. Jis pasiėmė viską.
– Nors prašėte pagalbos, ar nebus taip, kad išeisite, V.K. ateis su gėlėmis, atsiprašinės ir jūs sugrįšite? Juk taip buvo ne kartą.
– Ne, iš karto išmesiu savo telefono kortelę.
Jei mano mama L.M. paskambintų man ir pasakytų: „Grįžk namo, dukrele“, viską dėl jos padaryčiau, niekada nebeskaudinčiau. O į čigonų pusę net nepažiūrėčiau.
Sutrikusi, bet laiminga
Gabijai padėjo nevyriausybinė organizacija „Lietuvos Caritas“, Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ir Vilniaus krizių centras.
Dokumentai buvo perduoti Vilniaus pirmajam policijos komisariatui, kur tyrimas įstrigo.
Moteris su trimis vaikais kovo 4-ąją buvo apgyvendinta Vilniaus krizių centre. „Lietuvos Caritas“ socialinė darbuotoja Angelė Lazauskienė jai nupirko maisto. Krizių centro socialinės darbuotojos, kol naujakurė neturėjo medicininės pažymos, padėjo jį ruošti.
Gabija tą patį vakarą pasikeitė telefono kortelę ir paskambinusi Laurai pasidžiaugė, kad jaučiasi laiminga. Kitą dieną aš taip pat sulaukiau jos skambučio.
Ji pasakojo, kad nuo įtampos nenori valgyti, geria tik arbatą. Bet tiki, kad viskas susiklostys gerai. Jau domėjosi, kiek kainuoja nuomotis būstą Vilniuje. Brangoka.
Kodėl turėjo išeiti?
Kovo 5-osios vakare netikėtai sužinojau, kad Gabijai reikia palikti Krizių centrą. „Caritas“ darbuotoja Kristina Mišinienė ėmė ieškoti jai naujo prieglobsčio.
Kitą rytą paskambinau į Krizių centrą. Telefonu atsiliepusi socialinė darbuotoja teigė, kad direktorės Nijolės Dirsienės nėra.
Paklausta, kodėl Gabijai reikia palikti Krizių centą, pašnekovė atsakė: „Ji turi socialinį būstą.“
„Ten jai nesaugu grįžti – gali grėsti pavojus“, – paaiškinau.
„Tai gal ir mums gresia pavojus, kad ji čia yra“, – tiesiai rėžė socialinė darbuotoja.
Vilniaus savivaldybėje man buvo paaiškinta, kad Krizių centre moterys laikinai gali gyventi mažiausiai tris paras.
A.Lazauskienė Gabiją ir tris jos atžalas nuvežė į kitą laikino prieglobsčio vietą.
Tą patį vakarą motina su trimis vaikais vėl buvo grąžinta į Krizių centrą. Ji pasidžiaugė, kad gali lankytis poilsio kambaryje.
Vėliau šio centro vadovė N.Dirsienė aiškino nežinojusi, kad Gabija yra smurto auka, esą „Caritas“ jai prieglobsčio prašė tik dviem dienoms.
Neaišku, ar Gabiją konsultavo psichologas – ji sakė, kad ne, o direktorė tikino, jog taip. Tačiau žurnalistei pasikalbėti su juo Krizių centro vadovė neleido: „Kodėl turite tardyti mano darbuotojus?“
Greitai surado bėglę
Kol gavusi saugią pastogę Gabija kūrė naujo gyvenimo planus, aplankiau netoli Žaliųjų ežerų įsikūrusius čigonus.
Senos statybos bendrabutyje gyvena V.K. sesuo F.M. su savo vyru ir septyniais vaikais.
V.K. blizgino naująjį automobilį. Vairuotojo pažymėjimo jis neturi. Tačiau kartu su kitais tautiečiais Vilniuje lanko nemokamus vairavimo kursus – tai čigonų integravimo į visuomenę projektas.
Kadangi jie pranešė neturį už ką nuvykti į kursus, visiems buvo nupirkti elektroniniai viešojo transporto bilietai.
Šeimininkė F.M. pakvietė į vidų. Kambaryje švaru ir šilta.
„Naujus langus įsidėjote?“ – paklausiau F.M.
„Savivaldybė įdėjo“, – pasidžiaugė šeimininkė.
Netrukus prigužėjo pilnas kambarys. Vyrai pasakojo, kaip Gabija su vaikais išvyko, svarstė, gal ją susirado ir pasiėmė įtėviai.
V.K. sakė nerimaująs, ar jo vaikai nėra globos namuose. Jis norėtų pasidalinti vaikus.
„O kur aš gyvensiu, juk butas Visagine skirtas Gabijai?“ – klausė V.K. Pasukus kalbą apie išmaldos prašymą niekas neneigė, kad taip buvo.
„Kodėl nedirbu? Tegul duoda darbą, dirbsiu“, – sakė Gabijos gyvenimo draugas.
O kai paklausiau apie smurtą, F.M. vyras atsakė klausimu: „O tavęs vyras negi nemuša?“
Kitą dieną, kovo 6-ąją, sulaukiau F.M. skambučio. Čigonė sakė kalbėjusi su Žirmūnų seniūnijos darbuotoja ir ji pasakė, kur gali būti Gabija ir kad neretai moterys apsigalvoja ir grįžta. Paskambinau tai darbuotojai.
„Aš nieko nesakiau F.M.“, – patikino, bet neneigė ją pažįstanti.
Kovo 7-osios vakarą sulaukiau Gabijos skambučio.
„Jie žino, kur esu, man skambino. Jie su gėlėmis važiuoja čia. V.K., uždėjęs ranką nėščiai giminaitei ant pilvo, prisiekė, kad pasikeis, leis vaikus į darželį, padarys mus laimingus. Ką man daryti?!“ – apsiverkė Gabija, bet netrukus atsiprašė, kad turi nuraminti sūnų.
Po valandos prie Krizių centro susirinko būrys čigonų. Po trijų valandų įkalbinėjimų ir priesaikų Gabija su vaikais išėjo.
Nepavyko nužudyti vaisiaus
„Gabija – gera, kantri motina. Tačiau ji buvo išsigandusi, nerimavo dėl ateities“, – kalbėjo A.Lazauskienė, visas keturias dienas buvusi šalia jų.
Kai kovo 6-ąją Angelė vežė Gabiją atgal į Vilniaus krizių centrą, bėglė pamatė savo motiną L.M.
„Ji važiavo priešinga nei mes kryptimi. Parodžiau vaikams: „Žiūrėkite, tai mano mama“, – tą vakarą telefonu pasakojo Gabija.
Kai ji išėjo su čigonais, susiradau L.M. Moteris sutiko pasikalbėti su sąlyga, kad neviešinsiu jos pavardės.
Elegantiškai apsirengusi vilnietė prisistatė: „Supraskite, mes gyvename geriau nei vidutiniškai, turime namą, butą, mano vyras yra verslininkas, mums nieko netrūksta.“
Ji papasakojo, kaip Gabija gimė. Jos tikrieji seneliai – Alytuje žinomi ir pasiturintys žmonės – savo vienturtę dukterį Daivą, norėdami atitolinti nuo nepageidaujamų draugų, išsiuntė mokytis į Varėną.
Čia penkiolikametė susirado naujų bičiulių, tarp jų galėjo būti ir čigonų. Tai sužinoję tėvai dukrą skubiai parsivežė į Alytų. Bet ji jau laukėsi.
Baimindamiesi apkalbų tėvai dukrą girdė įvairiais vaistais ir žolių nuovirais. Tačiau Gabija jau motinos įsčiose buvo stipri, kabinosi į gyvenimą. Tada alytiškiai dukrą ištrėmė į vienkiemį, kur ji gyveno iki pat gimdymo.
Iš ligoninės tėvai į namus parsivežė tik Daivą.
Pamestinukę pasiėmė globoti medikų šeima iš Kauno. Bet po trijų parų grąžino į Alytaus kūdikių namus.
Jau surašė testamentą
– Manęs laukė puiki karjera. Aš visko dėl jos atsisakiau, – patikino L.M. – Mes neketinome įsivaikinti, norėjome susitvarkyti būstą. Dėl jos turėjome pakeisti gyvenamąją vietą, draugus.
– Tai kodėl paėmėte pamestinukę, juk kai kurios bevaikės poros ilgai to laukia?
– Giminaitė pasiūlė, ji dirbo ligoninėje, kur gimė Gabija. Tada prasidėjo mano kančių kelias. Kai pravėrė burną, trejus metus rėkė, negalėjau išsimiegoti. Nurimdavo tik vežama troleibusu. Įsidėdavau ją į lopšį ir važinėdavau po Vilnių.
Kai susilaukėme savo dviejų sūnų, ji labai jiems pavydėjo mano dėmesio. Mes su vyru net miegodavome kartu su berniukais, kad tik Gabija jiems ko nors nepadarytų.
– Kodėl jai, sulaukusiai dešimties metų, pasakėte, kad nesate tikri tėvai?
– Manėme, kad ji pasikeis. Nuvežėme Gabiją pas tikruosius senelius ir biologinę motiną Daivą. Kai ji atidarė duris, parodžiau Gabiją: „Tai jūsų duktė.“ Daiva paprašė to nesakyti kitiems vaikams.
– Gabija tai girdėjo?
– Taip. Nuo tada viskas dar labiau pablogėjo. Jai užeidavo pykčio priepuoliai, ji bėgdavo iš namų, neatsiklaususi imdavo pinigų. Mes net į tualetą nešdavomės pinigines.
Vedžiau pas psichiatrus, jie nustatė elgesio sutrikimų. Visą rūpestį ir meilę skyriau Gabijai, o mano du vaikai buvo nuskriausti. Turėjau pasirinkti – arba ji, arba sūnūs. Apgyvendinome ją specialiuosiuose globos namuose.
Su vyru net testamentą surašėme, bijojome, kad nepretenduotų į turtą.
– Ji prašė jūsų atleidimo.
– Taip, turiu išsaugojusi visas jos žinutes. Mes būtinai susitiksime. Bet ji turi mažiausiai penkis vaikus pagimdyti ir nuo jų nukentėti, kad suprastų, ką darė blogai.
– O jūsų sūnūs paauglystėje nemaištavo?
– Vienas sūnus buvo labai pasikeitęs, buvau labai išsigandusi. Bet praėjo paauglystė ir jis vėl tapo mano sūneliu.
Įmotės širdis – neuždaryta
L.M. pasidžiaugė, kad jos įdukra sutinka gerų žmonių, kurie jai padeda. Atsisveikindama paprašė: „Pasakykite Gabijai, kad mano širdis jai neuždaryta.“
Kitą dieną, kovo 11-ąją, gavau jos žinutę. Moteris prašė Gabijos telefono numerio.
Netrukus sulaukiau ir pačios Gabijos žinutės: „Pagaliau mano gyvenimas tapo normalus.“
Globėjai ir įtėviai turi būti pasiruošę
Edita Žiobienė
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė
„Vaiko globėjai ir įtėviai turi būti visapusiškai pasiruošę besąlygiškai priimti į savo šeimą vaiką.
Taip pat jie turi būti pasirengę susidurti ir susidoroti su visomis problemomis.
Panašiai nutinka ir tikriems vaiko tėvams: tenka spręsti įvairias nenumatytas elgesio, sveikatos ir kitas problemas. Tačiau dėl to tėvai juk neatsisako savo vaikų, todėl ir globėjams ar įtėviams tokia teisė nėra numatyta.
Nesugebant susidoroti su problemomis reikia kreiptis pagalbos į specialistus, ieškoti sprendimų, bet nenuleisti rankų. Reikėtų suprasti, kad savo tėvų netekęs vaikas yra labai pažeidžiamas. Todėl netinkamu elgesiu jis dažnai siekia atkreipti į save dėmesį, taip prašosi pagalbos ir supratimo.
Pakartotinai netekęs „savos šeimos“ vaikas patiria nepataisomą žalą, kuri atsiliepia ir suaugusio žmogaus gyvenime, bendraujant su partneriu ir savais vaikais.“
