Prisiminkite jo žodžius, nes dabar dar ne vėlu mokytis suprasti ir viešai vertinti procesus, kurių įtaka mums yra neišvengiama, norime mes to ar ne. Tankai dar nerieda ir galbūt, o gal net greičiausiai neriedės, bet karas yra tikras, jis vyksta ir šį kartą esame kitoje barikadų pusėje.
Bet apie viską iš pradžių. Rusijos veiksmai Kryme – geriausia, kas pastaruoju metu galėjo nutikti NATO bei Lietuvai. Kad ir kaip tai beširdiškai skambėtų savo teritorijos netekusių ukrainiečių atžvilgiu, su tokiais neseniai nuskambėjusiais vertinimais galima sutikti plojant atsistojus. Ir ne tik „dešiniesiems vanagams“, prie kurių esu priskiriamas.
Retai įvertiname tą faktą, kad gyvename laisvoje šalyje ir galime atvirai, garsiai kalbėti, ginčytis dėl skirtingų nuomonių. Ne visose šalyse yra tokia prabanga. Pirmiausia, ką galima pastebėti yra tai, jog krito uždanga ir kaukės, labai aiškiai pasimatė, kas kur stovi, ko bijo, o gal ir siekia.
Taip, iš pirmo žvilgsnio dėl Rusijos veiksmų viešojoje erdvėje pasipylę komentarai gali pasirodyti, kaip bauginantis chaosas ar net tyčia kurstoma įtampa.
Ir žinoma, gali kilti abejonių ar iš tiesų toks triukšmas tėra vien dešiniųjų jėgų keliama isterija? Ar mums verta nerimauti dėl Rusijos kėslų, o gal išties verčiau vertėtų prikąsti liežuvį, suglausti ausis ir neutraliai laikytis, žiūrint, kur vėjas papūs?
Pirmiausia siūlau atskirti grūdus nuo pelų. Taigi, kas įvyko Ukrainoje ir kaip tai atsilieps mums? Akivaizdu, jog kad ir kaip vertintume žmonių apsisprendimą, Rusiją Kryme įvykdė svetimos šalies okupaciją – tiek tarptautinės teisės atžvilgiu, tiek žvelgiant iš neutraliųjų pusės apkasų.
Kad ir kiek ten Rusijos vėliavomis mojuojančių rusakalbių gyventų, įvykdytas demokratijos spektaklis negali būti laikomas legitimiu. Tai ne „geras ir blogas“ kategorijos, o tiesiog faktai.
Kai svetima šalis pirma įveda kariuomenę, neįleisdama tarptautinių stebėtojų staigiai surengia referendumą, o jau kitą dieną po jo ginklu užimto parlamento nariai važiuoja į Maskvą pasiprašyti į Rusijos sudėtį, neišvengiamai kyla palyginimų su 1940-siais, liaudies Seimu ir Stalino saulės parvežimu. Tai mes pagrįstai vadiname pasityčiojimu iš žmonių apsisprendimo, neteisėtais veiksmais arba paprasčiau - okupacija.
Bet kodėl sakysite, mums tai turėtų rūpėti? Kodėl turėtume tai vertinti, pyktis su mūsų prekybos partnere, kenkti mūsų verslininkams, kurie tesugeba savo produkciją pasiūlyti tik didžiosios rytų kaimynės rinkai?
Juk mes mažiukai, mūsų žodžio vis tiek niekas neklauso. Ir galų gale mums nieko panašaus negresia – esame ramūs ES ir NATO nariai, Rusijai esame neįdomūs, su ja geriau nesipykti. Nes jei pyksimės, tai mums nuo to bus tik blogiau.
Galima vėl įžvelgti tas pačias 1940-ųjų analogijas, kai galvota panašiai ir sukišus galvą į neutralų smėlį laukta, kol audra praslinks. Visi žinome – audra, nepraslinko, o užėjo, išrovė ir šviesiausias, ir naiviausias galvas ir jas įgrūdo į gyvulinius vagonus, į Sibirą.
Bet juk sakysite, kad nieko panašaus dabar būti negali – kiti laikai, kita tarptautinė sistema. Ko čia panikuojate ir auginate reitingus dešiniesiems, kurie tik ir temoka Rusijos meška bauginti?
Taip, laikai kiti ir tikrai reikia pripažinti, jog kai kurios politinės jėgos garsiai reaguodamos į įvykius Kryme pirmiausiai siekia naudos sau – būtent sau kraunasi politinį kapitalą, išnaudoja situaciją. Kurstomos emocijos, kai reikalingas šaltas protas.
Teisybė, jei ne viena objektyvi smulkmena: šaltas protas į smėlį nekišamas. Šaltas protas nėra tas pats, kas nuolaidžiavimas Rusijai. Lietuvos pareigūnų nesuderintos į viešąją erdvę paleidžiamos prieštaringos informacijos srautai gali pagrįstai stebinti, piktinti, kaip ir šlapios dešros bei sviesto diplomatijos gynėjai. Visa tai primena smėlio dėžę, bet ne ji svarbi.
Suderintos, aiškios, strategiškai apgalvotos pozicijos trūkumas – gerai žinoma ir įsisenėjusi Lietuvos bėda, kuri ir leidžia krūpčioti nuo pavienių pareiškimų bei sudaro savimi nepasitikinčios, lengvai išprovokuojamos šalies įvaizdį. O juk reaguodami privalome iškelti prioritetus: ar mums svarbesnė trumpalaikė nauda siauram ratui žmonių, ar ilgalaikė perspektyva?
Ar galime ką nors planuoti su kaimyne, kuri elgiasi neprognozuojamai ir agresyviai? Manau, kad ne, todėl ir išvados turi būti atitinkamos: su Rusija bendrauti rizikinga, o rizikuojantys atsako savo kailiu. Ar žinome, ko norime iš santykių su šia šalimi ir kaip tai pasiekti?
Kadangi daug kas priklauso būtent nuo Rusijos, neturėtume mėtytis ir laikytis aiškios linijos ir susitaikę su rizika ieškoti būdų, kaip išvengti neigiamų pasekmių. Brangs dujos? Neįleis dešrų ir sviesto? Galvokite pagaliau, iš kur kitur gauti dujų, kur kitur parduoti savo nelemtas dešras.
Minėti istoriniai pavyzdžiai ir negudrių, Kremliaus Kryme panaudotų priemonių braižas leidžia spėti, kad taip ši valstybė linkusi elgtis ir toliau.
Nebūkime naivūs - jei mes žinome, kad mus saugo NATO, ES, jei mes manome, kad dėl to esame saugūs, tai savo pragmatišką filosofiją turintis Kremlius žino tą patį. Ir ras būdų, kaip apeiti visas sutartis, rasti minkštą, silpną vietą, juolab, kad jų nei Vakaruose, nei Lietuvoje netrūksta.
Mes ne šiaip pernelyg emociškai vertiname Rusijos veiksmus, bet ir šaudome aplinkui, spėliodami jų priežastis. Kuo gi neįtiko ponui mano sviestas? Matyt kalta Lietuvos valdžia! Rusijos tankai prie Lietuvos sienų? Nieko tokio, nes juk kam gi jiems mes? Matyt dešinieji provokuoja.
Ne – kapstykite giliau. Galbūt Kremliui ir nereikia įvesti tankų, mus okupuoti. O ar jūs tuo tikri 100 proc.? Iš kur žinote kitą Kremliaus žingsnį? Pažiūrėkime, iš kur visa ta priešiška retorika, spaudimas?
Tebūnie – netikėkite dešiniaisiais, juk nebūtina būti Kremliaus agentu vien todėl, kad turi kitą nuomonę. Bet kuo paremta jūsų nuomonė? Ar pagalvojote, kad optimistinės prognozės dėl Rusijos gali būti klaidingos? Ir čia prieiname prie esminio lūžio - iš kur gi visa ta neapykanta Vakarams, Baltijos šalių nuomonei ir jos sklaidai? Rusijos nuomone – kišamasi į jos erdvę. Tai kertasi su Rusijos interesais. Bet kodėl jie mums turėtų rūpėti, jei šie interesai neatitinka mūsiškių?
Komentaro pradžioje jau minėtas M.McFaulas anksčiau galvojo panašiai – peikė Vakarus dėl politikos Rusijos atžvilgiu, stengėsi įžvelgti sąlyčio taškus. Jis – garsiosios „Reset“ (Santykių paleidimo iš naujo) politikos autorius, prieš kelerius metus atvykęs į Maskvą gerinti santykių.
Tai buvo iliuzijos ir jis pats tai dabar pripažįsta. Ir tai – dar viena labai svari pamoka mums. Galime ignoruoti visa tai, kas vyksta Rytuose. Ramiai, be kaltinimų rusofobija arba atvirkščiai – pataikavimų Kremliui, be etikečių „Rusijos agentas“ vertinti įvykius – to jau neužteks, nes mes vėluojame. Norime mes to ar ne, mes jau atsidūrėme karo zonoje.
Kitokio, nepaskelbto, bet nukreipto ne tik prieš mus, bet ir kitas Vakarų valstybes. Kokios šio Antrojo šaltojo karo priežastys ir kaip jis vyks – tai galime jau palikti būsimiesiems istorikais.
Kol kas šis karas vyksta virtualiojoje, viešojoje erdvėse. Ir didelė tikimybė, kad ten ir vyks, be tiesioginių susidūrimų. Tačiau tai nereiškia, kad galime būti ramūs.
Internete jau nesislapstydama po anonimų kaukėmis siautėja anksčiau nerimtai ir pašaipiai vertinta ir nuomonę formuojanti 30 rublių armija. O rusų programišiai nulaužinėja NATO tinklapius. Bet mes dar miegame ramiu miegu, kaip 1939-siais.
Retkarčiais pabundame besiblaškydami, bet nesuvokiame naujos realybės. Pavieniui reaguojame į pavienius veiksmus. Šaltojo karo iš kitos stovyklos pusės daugelis mūsų nėra matę, todėl tik dabar pradedame kalbėti ir tai nepatikliai, apie informacinius karus, propagandą, Kremliaus naudojamus metodus.
O juk visa tai jau matyta ir, nepabijokime šio išsireiškimo - Pirmojo šaltojo karo laikais buvo ir aktyvus šnipinėjimas, ir psichologinio poveikio priemonės, ir ekonominis, ir politinis šantažas. Viso to dabar matysime dar daugiau ir kitokiais, šiuolaikiniais pavidalais.
O svarbiausia – vėl bus daugiau aiškumo. Ir tai guodžia, nes net jei kasdienės mūsų ekonominės, socialinės ir kitos problemos visuomet bus svarbesnės, būtent dabar laikas atsimerkti ir pamatyti tai, kas akivaizdu.
Dabar kovo vidurys, neseniai švietė saulė ir nesitikėjo, kad gali snigti. Bet sninga ne paerzinti skirtomis, ne provokacinėmis ar viešųjų ryšių, o tikromis Šaltojo karo meto snaigėmis.
