Jų keistumą patvirtina, pvz., Lenkijos premjero Donaldo Tusko viešai reiškiamas noras, kad Lietuvoje būtų toks pat kaip Lenkijos tautinių mažumų įstatymas, anot premjero, „Norime tokių standartų Lietuvoje, kad mažumų teisės būtų tokios kaip Lenkijoje”. Arba jos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio žodžiai, kad su lietuviais jis nesikalbės, kol šie neįvykdys Lenkijos reikalavimų dėl lenkų mažumos.
Išlaukusi priverstinę Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai pauzę, (o Lietuvai pailsėjus nuo pasipiktinimų kanonados) Lenkijos valdžia vėl nepraleidžia nė vienos progos propagandinės armotos šūviui. Įdomiausia, kad kirčiai Lietuvai kliūna tose srityse, kur pati Lenkija neturi kuo pasigirti. Pasipiktinimas dėl baudos Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui Boleslavui Daškevičiui už nelegalias gatvių lenteles – viena iš jų.
Betgi Lenkijoje dvikalbių gatvių lentelių tai nėra. Jeigu šioje šalyje koks nors nekilnojamo turto savininkas lentelių kabinimo vietoje be leidimo pakabintų netinkamos formos ir pavadinimo lentelę, tai užtrauktų baudą iki 250 zlotų. Nukrypstanti nuo standarto, aišku, yra ir dvikalbė lentelė.
Nebuvo Lenkijoje atvejo, kad paskirta bauda būtų nesumokėta, o lentelė - nenuimta. Tiesa, dekoratyvinių ar panašių juos užrašų mažumos kalba gali kur nors pasitaikyti, pvz., išskaptuotų iš medžio arba, tarkim, oficialioje lentelėje milimetrinėmis raidėmis, taigi patenkinant kažkokias ambicijas, bet tai - vienetiniai atvejai.
O kaip Lietuvoje, kur visame miestelyje greta lietuviškų pakabintos lenkiškos to paties dydžio ir formos nelegalios lentelės? Čia tokiu atveju į Šalčininkus atvyksta Lenkijos Seimo nariai, kurie kursto nevykdyti Lietuvos įstatymų - nemokėti baudos ir nenuimti lentelių (t. y. spjauti į Lietuvos valdžią). Kaip vadinti tokius “svečius”?
Šia proga tiktų priminti ir vieną aktualiją – Krymo referendumą. Rusija springdama aiškina, kad toks referendumas buvo galimas ir reikalingas, norint sužinoti ten gyvenančių žmonių valią. Tačiau vien už pasiūlymą tokį referendumą surengti kur nors Rusijoje, grėstų penkerių metų kalėjimas. Argi tai nepanašu į Lenkijos „rekomendaciją“ Lietuvos lenkams kabinti nelegalias lenteles, nors pačioje Lenkijoje už jas griežtai baudžiama.
Lenkija piktinasi dėl tautinių mažumų įstatymo Lietuvoje nebuvimo. Lietuva aiškina, kad mažumų apsaugai užtenka Europos konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo nieko joje nekeisdama. Lenkija šią konvenciją ratifikavo su jos tautines mažumas diskriminuojančia pataisa, numatančia, kad jomis rūpinsis tik tiek, kiek mažumos šalis rūpinsis vietos lenkais. Aišku, kad Lietuvos ratifikacija žymiai geriau atitinka Europos dvasią, nei Lenkijos diskriminacinis variantas.
Nepaisydama šių aplinkybių, vis dėlto, Lietuva ėmėsi Tautinių mažumų įstatymo kūrimo darbų, norėdama nuimti bent šį tarpusavio santykių kabliuką. Koks turėtų būti šis įstatymas? Kol kas jo projektas įstrigęs ties neįmanoma misija: atitikimu Lietuvos Konstitucijai ir Lietuvos lenkų reikalavimais, norinčiais jį padaryti labai panašų į analogišką Lenkijos įstatymą, o ypač jo nuostatas dėl „pagalbinės” kalbos bei tradicinių vietovių ir gatvių pavadinimų mažumos kalba.
Pagalbinė kalba – tai kalba, kuria tautinių mažumų rajonuose galima būtų kreiptis į vietos valdžią. Net ir Lenkijai tai jau visai neaktualu, pvz., net Punsko savivaldybėje pastaraisiais dešimtmečiais nebuvo nė vieno prašymo, parašyto lietuviškai, - tokia realybė. Tuo tarpu Lietuvoje, kur nors Vilniaus ar Šalčininkų seniūnijose greičiau gali lietuviškai nesusikalbėti, o rusiškai, kartais ir lenkiškai visada. Todėl “pagalbinę” rusų ar lenkų kalbą įrašyti į Lietuvos įstatymą tikrai nėra jokio reikalo.
Lenkijos įstatyme yra nuostata apie vietovių ir gatvių tradicinius pavadinimus mažumos kalba. Tačiau remiantis tokiu įstatymu Lietuvoje vis tiek negalėtų būti dvikalbių gatvių pavadinimų, nes „tradicinių” gatvių pavadinimų, t.y. vartojamų bent 100 metų Vilniaus krašto miesteliuose ir kaimuose tikrai nėra. Lenkijoje pagal įstatymą negali būti gatvių pavadinimų, suteiktų okupacinių sovietų ir Vokietijos valdžių. Tuo pačiu principu remiantis, Lietuvoje greta minėtų okupacijų taip pat negalėtų būti ir Lenkijos okupacijos metais suteiktų pavadinimų.
Kas tuomet liktų Lietuvos tautinių mažumų įstatyme? Ogi tai, kas ir privalo būti: tautinių mažumų identiteto apsauga, atsispindinti kultūroje, papročiuose, kalboje, išpažįstamoje religijoje. Politika čia ne prie ko. Geriausias tokio įstatymo pavyzdys – “Įstatymas dėl Latvijos tautinių ir etninių grupių nevaržomos plėtros ir teisės į kultūrinę autonomiją”. Kodėl siūlyčiau remtis būtent šiuo įstatymu?
Todėl, kad Latvija, kaip ir Estija, yra panaši į Lietuvą savo istorija, dar gausesnėmis nei Lietuvoje tautinėmis mažumomis: Latvijoje jos sudaro 41 proc. visų gyventojų, tarp jų 2,4 proc. (53 tūkst.) – lenkai. Lietuvoje tautinės mažumos sudaro beveik 16 proc. gyventojų, tarp jų 6,6 proc. (200 tūkst.) – lenkai. Lenkijoje tautinės mažumos sudaro vos 2,17 proc., bet iš tikrųjų jų dar mažiau, nes pusė jų kartu nurodo esantys lenkai.
Dar svarbesnis dalykas yra tas, kad Lenkijos prezidentai Latviją visada teikė pavyzdžiu Lietuvai, kaip reikia rūpintis lenkų mažuma. Anot Bronislawo Komorowskio, „lenkų problemos Latvijoje sprendžiamos pavyzdingai“. Šia proga verta pažymėti, kad Latvija ratifikavo Europos tautinių mažumų apsaugos konvenciją atmetusi straipsnius apie mažumos kalbos vartojimą santykiuose su valdžia ir gatvių pavadinimus mažumos kalba, t.y. dalykus, dėl kurių nebuvimo Lenkija kala Lietuvą prie Europos gėdos stulpo, nors Latvijai už tą patį skiria pagiriamuosius žodžius.
Įdomu ir tai, kad Latvijos lenkų pavardės latviškuose pasuose rašomos tik latvišku variantu, tokiu būdu tas pats Lenkijos premjeras Latvijoje būtų Tusks, o jo žmona Tuska (Lietuvos pasuose galima rašyti ir begalūnines tokių pavardžių formas). Nepaisant dar ir šio rikto, Varšuva vis tiek vadina Latviją idealių santykių su lenkų mažuma šalimi.
Pažvelkime detaliau į Latvijos tautinių ir etninių grupių nevaržomos plėtros ir teisės į kultūrinę autonomiją įstatymą. „Šis įstatymas priimtas garantuoti visoms tautybėms ir tautinėms grupėms Latvijos Respublikoje teisę į kultūrinę autonomiją ir savo kultūros savivaldą“, - rašoma įstatymo preambulėje. Paprasta ir aišku, nes tik per kultūrą yra reiškiama tautinė tapatybė.
Latvijos gyventojams, nepaisant jų tautybės garantuojamos žmogaus teisės, lygios teisės į darbą ir užmokestį, teisė steigti tautines bendrijas ir organizacijas, teisės „laikytis savo tautinių tradicijų, švęsti tautines šventes, laisvai plėtoti profesionalųjį ir mėgėjišką meną, kurti savo visuomenės informavimo priemones, palaikyti ryšius su bendrataučiais istorinėje tėvynėje“, tačiau greta to tautinės mažumos „turi gerbti Latvijos suverenumą ir vientisumą“.
Latvijos Respublika „turėtų skatinti materialinių sąlygų sudarymą tautybių ir tautinių grupių švietimui, kalbai ir kultūrai plėtoti, numatydamos konkrečias sumas iš vyriausybės biudžeto“, skatinti „savo nuolatinių gyventojų galimybes įgyti aukštąjį išsilavinimą jų gimtąja kalba už Latvijos ribų“, „Tautinės bendrijos turi teisę plėtoti savo pačių tautines švietimo įstaigas iš savo pačių išteklių“.
„Vyriausybė saugo... tautinės istorijos ir kultūros paminklus“, „Visi tautinės diskriminacijos veiksmai arba tautinio pranašumo arba nacionalinės neapykantos skatinimas baudžiamas pagal galiojančios įstatymus“. Kaip ir visą Latvijos tarpnacionalinę politiką, taip ir šį įstatymą Lenkija, reikėtų manyti, laiko pavyzdiniu.
Lietuvos įstatymo projektas gerokai skiriasi nuo latvių akto. Ko čia tik nėra prigrūsta: Lietuva įsipareigoja „saugoti tautines mažumas (nuo ko?), toji apsauga „turi reikšmę demokratijos stabilumui ir išsaugojimui“ (negi dėl to turime problemų?), „visuomenė turėtų gerbti tautinių mažumų kultūrinį, religinį ir kitokį savitumą“ (Lietuvoje niekas nesikėsina į tokius savitumus).
Mūsiškis įstatymas esą „reglamentuoja tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises ir pareigas“. Deja, tai netiesa, įstatyme nėra nė vieno žodžio apie mažumų pareigas. Kalbant apie teises juk užtektų kaip Latvijos įstatyme pažymėti, kad „nepaisant tautybės garantuojamos žmogaus teisės“. O jei dėl pareigų, tai mūsų įstatyme reikėtų nors pažymėti, kad mažumos „gerbia Lietuvos suverenumą ir vientisumą“. To nėra.
Lietuvos įstatyme sąmoningai manipuliuojama sąvokomis: „Draudžiama asimiliuoti tautinę mažumą prieš jos valią“, tačiau lenkų mažuma asimiliacija laiko ir Lietuvos lenkų mokyklose lietuviškai dėstomą Lietuvos istoriją ir geografiją. Argi ne absurdas? Lygiai taip pat reikėtų vertinti ir įstatyme įrašyta draudimą „taikyti priemones siekiant dirbtinai keisti gyventojų procentinį santykį vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“.
Tokiomis priemonėmis Europos konvencija vadina „ekspropriavimą, iškeldinimą, ištrėmimą”. Apie tokius dalykus Lietuvoje niekas nė nesapnavo, kam reikalingi tokie paistalai?
Ir jau visai vaikiškas įstatymo įpareigojimas valstybei “užtikrinti tautinei daugumai ir tautinėms mažumoms priklausančių asmenų lygybę“. Tartum Lietuva nebūtų ratifikavusi Žmogaus teisių konvencijos, tarytum to nebūtų įrašyta Konstitucijoje?
Kaip ir, kad „Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą” Kas tai yra “viešai” vėlgi išaiškina Europos konvencija: “sąvoka "viešai" reiškia, pavyzdžiui, viešoje vietoje, lauke arba kitų asmenų akivaizdoje“. Negi Lietuvoje kas nors, kam nors draudė kalbėti lenkiškai? Tai toks pat absurdas, kaip kad būtų reikalauti lenkams, pvz., teisės vaikščioti Lietuvos žeme.
Ką bendro su tautiniu identitetu turi lenkų reikalaujama teisė „ savivaldybėje, kurioje tautinė mažuma… sudaro ne mažiau 25 proc. gyventojų skaičiaus, bendraujant su šios savivaldybės viešojo administravimo subjektais vartoti tos tautinės mažumos kalbą… ir žodžiu gauti atsakymą ta pačia kalba“? Aišku, neturi, dar galima būtų pažymėti, kad per visus nepriklausomybės metus nebuvo nė vieno atvejo, kad žmogus Lietuvos tautinių mažumų regionuose negalėtų kreiptis į vietos valdžią savo mažumos kalba.
Įstatyme siūloma, kad rinkiminė kampanija vyktų ir mažumos kalba. Negi ir tai susiję su mažumų tapatybe? Kaip ir reikalavimas, kad tautinių mažumų regionuose „vieša informacija apie sveikatos apsaugą, viešosios tvarkos užtikrinimą, asmenų saugumą būtų teikiama ir tos tautinės mažumos kalba“. Beje, kokia toji kalba galėtų būti, pvz., Šalčininkų rajone, jei čia, kur 80 proc. gyventojų sakosi esą lenkai, bandytą leisti rajono lenkišką laikraštį užsisakė trys prenumeratoriai. Todėl laikraštis leidžiamas lietuviškai ir rusiškai.
Daugiakalbiai vietovių, gatvių, administravimo subjektų pavadinimai taip pat neturi nieko bendro su tautinės mažumos kultūra ar religija. Neatitinka jie ir Lietuvos įstatymų, nors Europos tautinių mažumų konvencijoje pabrėžiama, kad pavadinimai turi „atitikti šalies teisinę sistemą“, o šalys dar „atsižvelgtų į savo specifines sąlygas“. Šios sąlygos Lietuvoje buvo ypatingos: skirtingai nuo Lenkijos Lietuvoje pusę amžiaus buvo sovietinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių ir įstaigų pavadinimai, dokumentų įrašai.
Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles, beje, istoriškai niekaip nepateisintas, ar įstaigų pavadinimus taptų naujos okupacijos simboliu. Su tokiu argumentu, beje, sutinka ir Lenkijos intelektualai.
Išvada aiški: Lietuvos tautinių mažumų įstatymas turi įgyvendinti pagrindinį tautinės mažumos gyvensenos tikslą: puoselėti tautinį tapatumą. Visi kiti dalykai yra įteisinti kituose teisės aktuose. Įstatymo projektas yra pateiktas derinti „suinteresuotoms institucijoms ir visuomenei“, tuo ir naudojuosi. Latvijos pavyzdys rodo, kad tokį įstatymą, prie kurio nekimba net aršiausi kritikai, galima sukurti.
