Šiais mokslo metais į profesines mokyklas įstojo rekordinis skaičius mokinių – dešimtadaliu daugiau, nei planuota priimti, nors abiturientų ir apskritai moksleivių kasmet mažėja. Ar profesinis mokymas tampa populiarus? Kas tai lemia? Apie tai ir kalbėjomės su ministru.
– Kas lemia, kad vis daugiau jaunų žmonių susigundo išmokti amato? – paklausėme D.Pavalkio.
– Pirmiausia – paklausa darbo rinkoje ir modernus darbuotojų rengimas profesinėse mokyklose. Profesinis mokymas keičiasi iš esmės. Dauguma mokyklų turi atnaujintas praktinio mokymo bazes, kur mokoma dirbti naujausia įranga, – jos gali pavydėti net kai kurios gamybos įmonės.
Atėjęs į profesinę mokyklą žmogus įgyja profesiją ir gauna darbą, dažnai labai neblogai mokamą, arba sukuria savo verslą. Todėl ir keičiasi visuomenės požiūris, vis daugėja norinčių tapti statybininkais ar automobilių mechanikais.
Šiais mokslo metais beveik dvigubai pagausėjo mokinių, kurie atėjo į profesines mokyklas jau turėdami aukštojo mokslo diplomą, beveik pusantro tūkstančio universitetų ir kolegijų absolventų.
– Kodėl skatinate mokinius rinktis profesines mokyklas?
– Skatiname rinktis ne būtent profesines, tačiau gerai pagalvoti prieš renkantis, kur mokytis baigus pagrindinę ar vidurinę mokyklą.
Visuotinio aukštojo mokslo mada, kaip matome iš ką tik minėto fakto apie profesinių mokyklų mokinius su aukštojo mokslo diplomais, išsikvėpė. Tiek ir tokių specialistų nebereikia.
Darbo rinka pageidauja žemiškesnių profesijų aukštos kvalifikacijos darbuotojų.
Kita vertus, kai aukštosios mokyklos priima kone visus, kurie tik moka pinigus, krinta ir paties aukštojo mokslo ir prestižas, ir kokybė.
Vakarų šalyse dažnai mokiniai pirmiau įgyja profesinę kvalifikaciją, padirba ir tik tada sprendžia, ar nori studijuoti universitete.
Profesinė mokykla jokiu būdu nėra paskutinė mokslo laimėjimų stotelė. Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad profesinės mokyklos priima ne tik po vidurinės.
Į dalį programų galima stoti jau nuo 14 metų ir kartu su profesija įgyti pagrindinį išsilavinimą ar brandos atestatą, ypač jei menkai vilioja mokymasis akademinėje gimnazijoje. Išties mūsų švietimo sistema gana lanksti, ir kiekvienas gali rasti priimtiniausią variantą.
– Dauguma abiturientų tėvų prisimena profesines mokyklas dar iš sovietmečio, kai ten dažniausiai nueidavo tie, kurie nepatempdavo vidurinėse. Kas dabar pasikeitė?
– Kviesčiau apsilankyti profesinėse mokyklose ir pažiūrėti, kaip jos atrodo dabar – kokios praktinio mokymo bazės, kaip dirba nuolat įmonėse besistažuojantys profesijos mokytojai, kaip vyksta praktika. Anais laikais į profesines mokyklas būdavo tiesiog suvaroma. O kai žmogus neturi jokių paskatų ir susidomėjimo, kokie ten mokslai?
Dabar amato mokytis ateina tie, kuriems labiau prie širdies rankų darbas, praktinė veikla, kuriems paprasčiausiai neįdomu akademinėse gimnazijose. Jie nori įgyti paklausią specialybę, leidžiančią pragyventi iš savo darbo ar susikurto verslo.
Profesinėse mokyklose praktinis rengimas sudaro 70 proc. viso mokymosi laiko: mokiniai išmoksta naujausių maisto gaminimo, statybų, automobilių remonto ir kitų technologijų, nelygu pasirinkta profesija. Ir tėvai turėtų suprasti, kad vaiko laimė priklauso ne nuo gauto diplomo gražumo, o nuo to, ar jis atranda savo vietą profesinėje veikloje ir apskritai gyvenime.
– Lietuvoje kuriami sektoriniai profesinio praktinio mokymo centrai. Kuo jie skiriasi nuo įprastų profesinių mokyklų?
– Tai yra tos pačios profesinės mokyklos, tik aprūpintos naujausia praktinio mokymo įranga, kuria gali naudotis ir kitų profesinių, bendrojo ugdymo mokyklų moksleiviai, taip pat aukštųjų mokyklų studentai ir net pasitobulinti norintys įmonių darbuotojai. Pavyzdžiui, sukuriama mini logistikos bazė, atitinkanti realų darbo pobūdį, įrengiamas baldų gamybos cechas ar autoservisas. Esu išbandęs garvežio mašinisto darbą simuliaciniame įrenginyje – įspūdinga. Svarbiausia, kad tai duoda tiesioginės naudos būsimajam specialistui.
Tokių centrų Lietuvoje iš viso bus per keturiasdešimt, kai kurie jau senokai veikia, kai kurie dar bus atidaryti per artimiausius metus.
– Darbdaviai skundžiasi, kad neranda darbuotojų. Kodėl tokia padėtis? Negi profesinės ir aukštosios mokyklos tinkamai jų neparengia?
– Specialistų parengimas priklauso ir nuo darbdavių dalyvavimo: ar padeda kurti mokymo programas, ar priima atlikti praktikos, ar aiškiai pasako, kokių darbuotojų jiems reikia. Svarbus ir darbo sąlygų, algos veiksnys.
Kai kuriuose gamybos sektoriuose trūksta darbuotojų ne todėl, kad jie prastai parengiami, o todėl, kad kvalifikuoti darbuotojai neužsilaiko įmonėje, dažna specialistų kaita, niekas nenori dirbti ir net mokytis tos profesijos, nes atlyginimai labai maži, o darbo sąlygos sunkios.
Manau, atsakomybę dėl darbuotojų rengimo turi prisiimti ne tik švietimo sistema, bet ir darbdaviai.
– Ar darbdaviai gali bendradarbiauti rengiant kvalifikuotus darbuotojus? Gal jau yra pavyzdžių?
– Tokių pavyzdžių tikrai daug. Beveik trečdalio profesinio mokymo įstaigų valdymo struktūrose tiesiogiai dalyvauja verslo įmonės. Kaip itin sėkmingą pavyzdį minėčiau Vilniaus statybininkų centro ir įvairių įmonių, tokių kaip Panevėžio statybos trestas, „Senukai“, „Eikos statyba“, bendradarbiavimą. Mokykla turi modernią mokomąją bazę, puikiai parengtų pedagogų ir garsėja kaip statybos sektoriaus kompetencijų centras.
Profesines mokyklas baigiančių mokinių kvalifikaciją vertina akredituotos kompetencijų vertinimo įstaigos, tokios kaip Pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žemės ūkio rūmai.
Darbdaviai ne tik gali bendradarbiauti su profesinėmis mokyklomis – jie kviečiami tai daryti. Neseniai pasirašiau bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija dėl šio sektoriaus darbuotojų rengimo – nuo užsakymo pateikimo, kokių darbuotojų reikia, iki pagalbos juos rengiant, priimant į praktiką.
– Pameistrystė – koks tai profesinio mokymo būdas? Ar jis diegiamas Lietuvoje?
– Mūsų švietimo sistema siūlo daug įvairių būdų ir formų, kaip įgyti profesinę kvalifikaciją jaunimui ir suaugusiesiems. Vienas tokių būdų yra pameistrystė.
Ji gana populiari Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. Pradedame diegti ir Lietuvoje.
Ši mokymosi forma labiausiai tinka žmonėms, kurie jau turi įgiję pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą, įsidarbino įmonėje ir siekia tai konkrečiai darbo vietai reikalingos kompetencijos, pavyzdžiui, išmokti gaminti tam tikrą mašinos detalę.
Kitaip sakant, darbdavys priima žmogų į darbą ir norėdamas išmokyti savo darbuotoją labai specifinio darbo pats jį moko ar siunčia mokytis. Mokymas vyksta pagal darbdavių ir profesinio mokymo įstaigos susitarimą.
– Ar planuojate kokių pokyčių profesinio mokymo sistemoje?
– Mūsų profesinio mokymo stiprybė yra ta, kad jaunam žmogui suteikia ir profesinę kvalifikaciją, ir platesnį bendrąjį išsilavinimą. Įstojęs į profesinę mokyklą vaikas gali gauti ir brandos atestatą, ir įgyti amatą.
Turėdami daugiau įvairių kompetencijų, profesinių mokyklų absolventai lengviau prisitaiko darbo rinkoje. Tai savotiškai apdraudžia nuo vėlesnių investicijų į perkvalifikavimą, profesijos keitimą. Stiprinsime šių dviejų sistemų – profesinio ir bendrojo ugdymo – jungtis, kad mokiniai galėtų lengviau migruoti po šias sistemas, pereiti iš vienos į kitą.
Lygiai taip ir dėl aukštojo mokslo. Artėjame prie to, kad profesinių mokyklų absolventams, įstojusiems į aukštąsias mokyklas, būtų įskaitomi paskiri dalykų moduliai ir taip trumpėtų bendroji studijų trukmė. Ir studijuojantieji ateitų į profesines mokyklas pasimokyti praktiškesnių dalykų, jau dabar tai vyksta.
Visa švietimo sistema turi veikti kaip vienas organizmas, o ne keli atskiri tarpusavyje konkuruojantys pasauliai.
Kitas prioritetas – praktinio mokymo stiprinimas, dar labiau įtraukiant darbdavius tiek į specialistų užsakymo formavimą, tiek į patį rengimo ir mokinių kvalifikacijos vertinimo procesą. Tuomet darbo rinka gaus tokius specialistus, kurių reikia konkrečiame regione, konkrečiai pramonės šakai ar įmonei.
Kitaip sakant, profesinis mokymas bus labiau orientuotas į to regiono, kuriame veikia mokykla, rinką ir ūkio plėtrą.
Amato mokosi beveik 50 tūkstančių moksleivių
Lietuvoje veikia 74 profesinio mokymo įstaigos, jose mokosi per 46 tūkst. moksleivių.
Į profesines mokyklas priimami mokiniai nuo 14 metų.
Norintiesiems mokytis profesinio mokymo įstaigose stojamųjų egzaminų nėra.
Mokslas valstybinėse profesinio mokymo įstaigose finansuojamas valstybės lėšomis.
Visiems mokiniams mokama stipendija, o gerai besimokantieji ją gauna didesnę.
Pagal mainų projektus nemažai mokinių išvyksta atlikti praktikos į užsienio šalis, dalyvauja olimpiadose, profesinio meistriškumo varžybose.
Daugelis profesinio mokymo įstaigų suteikia mokiniams galimybę gyventi bendrabutyje.
Profesinio mokymo įstaigų mokiniai turi geras sąlygas pritaikyti savo pomėgius: gali dalyvauti techninės kūrybos, kultūros veikloje, sportuoti.
Praėjusių metų duomenimis, įsidarbino arba sukūrė savo verslą 73 proc. profesinių mokyklų absolventų, 14 proc. mokslus tęsė aukštosiose mokyklose.
