2002 m. lapkričio 23 d., stovėdamas ant Vilniaus rotušės laiptų, tuometis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas George‘as W. Bushas ištarė istorinius žodžius: „NATO šalys atvėrė duris į Aljansą Lietuvai ir dar šešioms kitoms Europos demokratijoms. Man didžiulė garbė pasidalyti šia žinia su jumis: mes kviečiame Lietuvą prisijungti prie mūsų, didžiojo Aljanso – NATO, gretų.“
Tada šie žodžiai įprasmino visą nuo pirmųjų pokario partizanų šūvių trukusią kovą dėl Lietuvos laisvės ir esminį šalies laisvės pagrindą – jos saugumą. XX a. tėkmėje patyrusi ne vieną okupaciją, kurių pastarosios dvi bolševikinės, buvo itin žiaurios, Lietuva pagaliau gavo pačias tvirčiausias saugumo garantijas, kokios tik tada buvo įmanomos. Kartu buvo pasiektas ir vienas iš dviejų svarbiausių tuomet tik tryliktus atkurtos Nepriklausomybės metus skaičiuojančios jaunos valstybės užsienio politikos tikslas.
Žinoma, oficialiai NATO nare Lietuva tapo po beveik pusantrų metų – 2004 m. kovo 29 d., tačiau – sutikime – JAV lėktuvo „US Air Force No. 1“ nusileidimas Vilniuje 2002 m. lapkričio pabaigoje ir G.W.Busho ištarti žodžiai buvo ne menkesnė šventė nei pirmųjų NATO naikintuvų pasirodymas Zokniuose.
Svarus indėlis
Iškart po oficialaus įstojimo į Aljansą Lietuvoje įsivyravusią tam tikrą visuomeninę ir politinę euforiją greitai pakeitė konkretūs mūsų karių darbai NATO institucijose, o dalyvavimo įvairiose tarptautinėse misijose patirties Lietuvos kariai buvo įgiję gerokai anksčiau.
Tiesa, prisimenant tuometį džiaugsmą, apie kurį liaudiškai būtų galima pasakyti „lyg akmuo nuo krūtinės būtų nukritęs“, verta prisiminti ir tai, kad ruošimosi narystei Aljanse procesas nebuvo visiškai sklandus. Ir tarp paprastų žmonių, ir tarp valdžioje esančių politikų pasitaikė atvirai abejojusių tokios narystės nauda, kalbėjusių apie didžiules finansines išlaidas, kurias patirs Lietuva, ar net siūliusių mums pasitenkinti neutralitetu. Ko gero, tokiu, koks buvo ir 1940 metais.
Ką gi, užbėgant įvykiams už akių, galima pasakyti, kad finansinės išlaidos dabar nesiekia net padoraus minimumo, o Lietuvos neutraliteto klausimas šiandienių įvykių Ukrainoje fone tampa itin „spalvingas“.
Vis dėlto, kalbant apie Lietuvos indėlį į NATO pajėgumus ir Aljanso misijas, pagrindinis akcentas, be abejo, yra Afganistanas. Čia labai svarbu pabrėžti, kad Lietuvos karių vykimas į šią šalį planuotas ir teisinis pagrindas jam rengtas dar anksčiau, nei Vilniuje 2002 m. lapkričio mėn. nusileido JAV prezidento „Boeing“.
Kaip teigiama neseniai pasirodžiusioje Aleksandro Matonio knygoje „Gabrieliaus kariai. Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija“, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas dar 2002 m. rugsėjo 20 d. Seimo posėdžių sekretoriate užregistravo projektą „Dėl Lietuvos karių dalyvavimo tarptautinėje operacijoje „Tvirta taika“ Centrinės ir Pietų Azijos regione“, jis pateiktas tuomečio šalies prezidento Valdo Adamkaus dekretu. Tų pačių metų spalio 12 dieną Seime buvo priimtas atitinkamas nutarimas ir pirmasis Lietuvos „specukų“ eskadronas „Erelis 02“ išvyko į Afganistaną.
Šios kelionės priešistorė taip pat įdomi. Pernai pasirodžiusioje knygoje „Lietuva tarptautinėje misijoje Afganistane. Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupė 2005–2013“ nurodoma, jog „2001 m. gruodžio 5 d. pagrindinės Afganistano partijos per susitikimą Bonoje sutarė dėl vyriausybės suformavimo Afganistane. Svarbiausia šio susitarimo dalis – dislokuoti tarptautines saugumo pajėgas, siekiant sukurti politinę neutralią aplinką ir sudaryti tinkamas sąlygas rinkimams organizuoti.
Vykdant Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos rezoliuciją, nuo 2001 m. gruodžio mėnesio Tarptautinės saugumo paramos pajėgos (angl. International Security Assistance Force, ISAF) buvo išskleistos Kabule ir jo priemiesčiuose siekiant paremti laikinąją Afganistano vadovybę. Be to, ISAF buvo įpareigotos dirbti kartu su Saugumo sektoriaus reformai vadovaujančiomis šalimis padedant Afganistano valdžiai mokyti Afganistano saugumo ir ginkluotąsias pajėgas. NATO prisiėmė vadovavimo ISAF vaidmenį 2003 m. rugpjūčio 11 d. Nuo 2003 metų spalio JT suteikė ISAF mandatą veikti už sostinės Kabulo ribų.“
Taigi, jei „Erelio“ eskadronas buvo tiesiogiai pavaldus JAV kolegoms, tai vėlesni „Aitvaro“ kariai jau veikė NATO operacijų rėmuose ir labai svariai prisidėjo formuodami lietuviškosios karybos įvaizdį tuomet dar tik būsimų sąjungininkų akyse.
Na, ir žinoma, 2005 m. veiklą pradėjo lietuviškoji Goro provincijos atkūrimo grupė, darbą baigusi praėjusių metų rudenį. Kaip teigė Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius, „2005-aisiais naujos NATO narės sprendimas imtis vadovauti Provincijos atkūrimo grupei buvo rimtas iššūkis.
NATO vadovaujamoje operacijoje Afganistane dalyvavo pusšimtis šalių, tačiau tik 14, tarp jų ir Lietuva, vadovavo provincijos atkūrimo grupėms. Operacijos rajone karių laukė neįprasti išbandymai nuo itin nepalankių klimato sąlygų, skurdžios infrastruktūros iki veiklos galimybes ribojančių logistikos iššūkių. (...) Tačiau Lietuvos kariai šią sudėtingą užduotį įvykdė“.
Telieka pridurti, kad šių metų kovo mėnesį viename iš Vyriausybės posėdžių buvo nutarta pratęsti specialiosios misijos Afganistane veiklą pasibaigus Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės veiklai ir nustatyti naują specialiosios misijos užduotį.
Kaipgi ginsimės vis dėlto?
Reikia pripažinti, kad įvykiai Maidane ir vėliau ėjusi Krymo aneksija sukrėtė visą blaiviai mąstantį pasaulį. Sukrėtė jie ir NATO. Iki tol Aljansas ramiai žvelgė į vis garsėjančią bei įžūlėjančią rusišką retoriką, skelbiančią, jog pagrindinis šalies priešas yra būtent Aljansas. Akivaizdu, kad Šaltojo karo šaltukas iš Rytų ėmė dvelkti jau senokai. Pabandžius šį laiką įvardyti tiksliai, ko gero, reikėtų grįžti prie kelių gyvenamųjų namų sprogimo Rusijoje ir antrojo Čečėnijos karo pradžios.
Na, o toliau nuosekliai žvelgdami į kiekvieną politinį ar ginkluotąjį konfliktą Kremliaus valdose arba jo įsivaizduojamoje įtakos zonoje, akivaizdžiai matysime ir minėtos retorikos decibelų kilimą – šiandien jo bene pats apogėjus. Tiesa, gerai, kad kai kurių rytinių NATO šalių atžvilgiu tik informacinio karo lygmeniu.
Nepradėkime konflikto Ukrainoje nagrinėti per karinę prizmę ir spėlioti, kaip toli sieks Maskvos agresija. Skambės gal kiek ciniškai, tačiau teigiamas šios istorijos aspektas tas, kad į Lietuvos kariuomenę, jos nepriteklius ir problemas vėl atsigręžė ne tik su šalies gynyba susiję politikai, bet ir visuomenė. Be abejo, visų dėmesio centre – pinigai, kuriuos mes skiriame savo krašto gynybai.
Nesunku prisiminti, kad įvairių oficialių ir neoficialių susitikimų lygmeniu NATO vadovybė ne kartą priekaištavo Lietuvai dėl pernelyg mažo krašto apsaugos finansavimo, o jis ir šiemet tesiekia 0,79 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau bent jau nuo 2008 m. pabaigos visuomet galėta pasiteisinti tiek pasauline ekonomikos krize, tiek bendra gynybos sektoriaus finansavimo mažėjimo tendencija Europoje. Tiesa, taip kalbant apie, pavyzdžiui, Estiją reikėdavo nutylėti.
Kita vertus, įsipareigojimo šalies gynybai skirti 2 proc. BVP NATO nėra taip griežtai reglamentavusi ir imperatyviai įpareigojusi, kaip, tarkime, Europos Sąjunga (ES) yra nustačiusi finansinius reikalavimus siekiant įsivesti eurą.
Tačiau šiandien reikia aiškiai pasakyti, kad agresyvėjanti Rusija labai gerai išmoko karo su Gruzija pamokas, o ES, NATO, JAV ir atskiros didžiosios Europos valstybės ramiai snaudė arba buvo susitelkusios vien į ekonomikos krizės problemų sprendimą bei jos padarinių likvidavimą. Ką gi, vienas šių padarinių – finansiškai nustekenti gynybos biudžetai, ir kažin ar Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis, kuriuo visą laiką dangstėsi ir Lietuva, yra pakankama atsvara tiems 0,79 procento.
Žinoma, padėtis Ukrainoje ir informacinės bei su realiu veiksmu susijusios Rusijos provokacijos jau sutelkė ir, tikėtina, artimoje ateityje dar labiau sutelks Aljansą kaip kolektyvinės gynybos ir kolektyvinio atgrasymo organizaciją. Į Zoknius atskridę papildomi 6 JAV naikintuvai, ko anksčiau niekada nebuvo, yra tiesioginis to įrodymas.
Tačiau kolektyvinė gynyba pirmiausia yra kiekvieno tos sistemos vieneto gynybos pajėgumų suma. Ir jei bent vienas vienetas kolegomis pasikliauja labiau nei rūpinasi pats savimi, sistema ima eižėti. Laikas tai suprasti ir mums.
