Šis klausimas kol kas yra viena prezidento rinkimų intrigų. Nenuostabu: ne tik Prezidentūrai ar dešiniajai Seimo pusei, bet ir valdančiajai koalicijai ypač rūpi galimi pokyčių Seime ir Vyriausybėje scenarijai rinkimams pasibaigus.
Akivaizdu, kad socialdemokratų lyderiui premjerui A.Butkevičiui norėtųsi, jog tų pokyčių arba visai nebūtų, arba jie būtų tik simboliniai.
Pavyzdžiui, galėtų būti nuritinta vieno kito pačiam A.Butkevičiui jau per gerklę lendančio ministro galva. Taip ir prezidentė (jei būtų perrinkta) pademonstruotų visagalybę, ir premjeras politinio balasto ar dirgiklio atsikratytų.
D.Grybauskaitė, suprantama, siektų to paties, ko nori nuo praėjusių Seimo rinkimų, – arba dešiniųjų ir kairiųjų vaivorykštės, arba kitokios koalicijos, kurioje nebūtų Darbo partijos.
Bet socialdemokratų ir konservatorių sąjunga kol kas atrodo nepriimtina nei vieniems, nei kitiems. Be to, abi partijos tokiu atveju rizikuotų didžiuliais savo rinkėjų nuostoliais.
Tad vienintelis įmanomas kompromisas – kairiųjų vairuojama mažumos arba itin trapios daugumos Vyriausybė su dalimi sudaužytos Darbo partijos ir daline opozicijos parama.
Kad valdžios viršūnėse judama tokio scenarijaus link, kur būtų numatyti ne vien pavieniai perstumdymai, liudija vis garsėjančios kalbos, jog po prezidento rinkimų Permainų koalicijoje neliks Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA).
Šios partijos išsišokimai, nuolatinis Lenkijos ir visos Europos kurstymas prieš Lietuvą, siekiančią neva išnaikinti lenkus, perpildė ne tik Prezidentūros, opozicijos, bet ir socialdemokratų kantrybės taurę.
Žinoma, atsikračius LLRA, dugną pasiekę Lietuvos ir Lenkijos strateginiai santykiai, kurie kuo blogesni, tuo šiai partijai geriau, vargu ar pagerės. Greičiau priešingai.
Bet atsikračiusi politiniu balastu ir rinkėjų dirgikliu tampančių lenkų valdančioji koalicija neprarastų daugumos Seime.
Užkulisiuose vis garsiau kalbama ir tai, kad iš rūmo ištraukus vieną plytą jis galėtų būti perstatytas visas.
Socialdemokratai liktų prie valdžios vairo kartu su „tvarkiečiais“ ir maždaug aštuoniais parlamentarais „darbiečiais“, vadovaujamais vieno šios partijos tyliųjų maištininkų K.Daukšio, valdžią paremtų dar keli pavieniai politikai.
Šioje koalicijoje oficialiai atsidurtų opozicinis Liberalų sąjūdis, o konservatoriai trapią maždaug 72 Seimo narių paramą turinčią Vyriausybę remtų iš šešėlio, kaip garsiojo „projekto 2K“ laikais, kai A.Kubiliaus bendražygiai rėmė G.Kirkilo mažumos Vyriausybę.
Tokia dėlionė galėtų patraukliai atrodyti daug kam. Be abejo, liberalai, eidami į oficialias tuoktuves su socialdemokratais, rizikuotų rinkėjų nuostoliu galbūt ne mažiau nei konservatoriai. Bet juk valdžia svarbiausia kiekvienai partijai.
Tokia trapi ir nestabili koalicija didintų ir konservatorių, ir Prezidentūros (dar kartą primename – jeigu būtų perrinkta D.Grybauskaitė) politinę įtaką.
Savo ruožtu tai būtų nenaudinga socialdemokratams, kurie turėtų tapti pagrindiniais galimų pertvarkų rengėjais. Bet jie gali to ir nedaryti.
Iš tiesų, kodėl kairiesiems, taip sunkiai besidalijusiems valdžios pyragą su dabartiniais partneriais ir atsiriekusiems jo didžiąją dalį, vėl mestis į naujų valdžios dalybų avantiūrą?
Dešinieji baksnoja į vis dažnėjančius atvejus, kai Seime svarbiais klausimais socialdemokratai kartu su dabartine opozicija balsuoja vienaip, o „darbiečiai“ su savo palydovais – priešingai.
Na, ir kas? Juk nesutaikomos nuomonės svarbiais idėjiniais, ekonominiais ar socialiniais klausimais visoms mūsų partijoms niekuomet nebuvo rimtas argumentas paleisti iš rankų valdžią netgi trumpam.
Kita vertus, pavyzdžiui, dėl euro įvedimo ar pensijų kompensavimo projektų, kurių žlugimas išties grėstų visos valdančiosios koalicijos egzistencijai, „darbiečiai“ vis tiek greičiausiai pritars socialdemokratams, prieš tai dėl rinkėjų akių šiek tiek papurkštavę.
Bene svariausia priežastis, galinti paskatinti socialdemokratus išmesti Darbo partiją, – rimti nesutarimai dėl užkulisinės įtakos sferų ar ribas peržengiantis „darbiečių“ apetitas postams ir finansų srautams. Informacijos, kad būtent taip gali būti, apstu ir viešumoje.
Kita vertus, net jei socialdemokratai vis dėlto nuspręstų atsisveikinti su ant jų galvos lipančiais „darbiečiais“, ne viskas priklausytų nuo pagrindinės valdančiosios partijos valios ir pajėgumų.
Esminis klausimas: ar „darbiečių“ dvasinis vadovas toliau kontroliuos padėtį savo partijoje? Atrodo, kad įtakos svertai tebėra vis dar tvirtame V.Uspaskicho kumštyje.
Vadinasi, scenarijus kol kas labiau krypsta į tai, kad valdantieji po prezidento rinkimų (jeigu juos laimėtų D.Grybauskaitė) apsiribotų arba vieno kito ministro pakeitimu, arba – daugių daugiausia – išsiskyrimu su LLRA.
Vis dėlto lietuviška politinė tikrovė kasdien moko, kad tvirtai pranašauti ateitį rizikinga.
