Pagyvensiu vėliau. Jeigu spėsiu

Aš puikiai prisimenu tuos laikus, kai mes buvome išradingi, sėdėdami mokyklos suoluose, prikandę liežuvius raitėm raides popieriaus lapuose ir smaginomės svajodami apie tai, kuo būsime užaugę. Mano klasiokai vaizduote lenkė vienas kitą – kas kosmonautas, kas prezidentas, kas aktorė ar dainininkė. Turės po tris-penkis vaikus, didelį namą ir dar didesnį šunį. Įsivaizduoju, kaip pradinių klasių mokytojoms buvo miela ir šmaikštu stebėti šiuos procesus.

Daugiau nuotraukų (1)

Beata Tiškevič Hasanova

Apr 7, 2014, 2:40 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 8:00 PM

Bet niekas nerašė, kad piktnaudžiaus alkoholiu, nemylės savo žmonos ir dirbs negeidžiamą darbą. Galės atsipalaiduoti tik savaitgaliais, kai bare su draugais lenks bokalą po bokalo. Vėliau ir vėl ateis pirmadienis, teks užsidėti darbo žmogaus kaukę ir įsisukti į rutiną.

Nereikia žiūronų ar labai akylos akies, kad pastebėtum nelaimingą žmogų. Įstrigusį kažkur, gyvenimo kampe. Ir įstrigusį taip giliai ir taip ilgai, kad nusvyra rankos kažką keisti. Tokiomis akimirkomis sunku atsakyti sau ne tik į šį klausimą: „Ko aš noriu?“, bet taip pat neįmanoma atminti, ko aš kadaise norėjau, ką mėgau ir ką mylėjau.

Prie gyvenimo kampe labai greitai priprantama. Ir net jei iš pradžių diegė nugarą, ar sunku buvo išstovėti, norėjosi zyzti ir skųstis, dabar ne – lyg ir viskas gerai, kūnas prisitaikė prie kampo, tik kažko šypsotis nesinori ir kažkodėl labai erzina tie, kurie juokiasi per garsiai, kurie alsuoja gyvenimu – gyvybe, džiaugsmais, kurie garsiai jaučia. Žmogus iš kampo stengiasi šalintis tokių, „dar nieko apie gyvenimą nenuvokiančių“ linksmuolių ir traukiasi atgalios – į savo mylimą dulkėtą tamsų kampą. Taip ir slenka gyvenimas.

Tokiomis akimirkomis norisi sušukti, paklausti, o kur dingo ta šauni pradinių klasių mokytoja ir kur to žmogaus iš kampo rašinėlis? Juk jis norėjo tapti kosmonautu, turėti didelę šeimą ir kasdien šypsotis vis plačiau? Kodėl jam niekas neatneša jo vaikiška ranka rašyto rašinėlio? Tai būtina padaryti ir kuo skubiau!

Juk pasaulyje yra ir kosmonautų, ir laimingų žmonių, turinčių dideles šeimas, šunis ir namus. Besišypsančių tikra laimės šypsena kasdien. Ir jų rašiniai, tikriausiai, su žmogaus iš kampo – praktiškai vienodi. Tik vieni tapo tuo, kuo norėjo, o kiti tapo tuo, kuo nenorėjo.

Daug žmonių gyvena gyvenimą minty. Pabaigsiu mokslus – štai tada aš gyvensiu! Saulė taip gražiai spigina už lango, draugai kieme iškylą surengė, moja man atlėkti, o aš gi rašau baigiamąjį darbą. Nieko, dar bus tų draugų, to pavasario ir to gyvenimo.

Och, kokia graži vasara užklupo mūsų šalį ir kaip tik neseniai dviratį įsigijau, būtų puiki diena prasilėkti, bet reikia į darbą. Nieko, padirbsiu kelis metus, užsidirbsiu pakankamai pinigų ir tada aš jau gyvensiu! Vakar susipažinau su puikiu vyru. Norėtųsi su juo daugiau pabendrauti, nes ta vienatvė jau visiškai baigia nusmaugti – kviečia į kiną, bet aš gi poryt turiu priduoti projektą. Ir iš viso, netinkamas metas vyrams dabar. Kelionės? Užsidirbsiu, įsitvirtinsiu savo srityje kaip nepamainoma profesionalė ir tada jau galėsiu sau leisti keliauti.

Galiausiai laiko gyvenimui atsiranda tik tada, kai užklumpa liga arba visiška senatvė. Tuomet žmonės rašo atgailavimo kupinas knygas „kaip jie anksčiau nieko nesuprato“ su pavadinimais „Kas yra gyvenimas“ ir, jeigu išlipa iš ligos patalo – radikaliai viską keičia. O štai su senatve – visai kitaip. Taip, viską iš naujo galima pradėti ir aštuoniasdešimties, bet tada liks tiesiog per mažai laiko. Per mažai laiko žmonėms, pasauliui.

Ilgą laiką nukeliamas gyvenimas vieną dieną ir mus pačius gali nukelti. Numesti ant lovos kampo. Ir žmonės, kurie mojo už lango, vieną dieną tiesiog nueis. Taip atsiras gilios skylės, žiojinčios mūsų gyvenime ir ėdančios jį lyg sieros rūgštis.

Viskas ims atrodyti kaip kempinė, kurią vis bandysime mirkyti skirtinguose skysčiuose, kad tik būtų pilnesnė, ne tokia skylėta. O juk reikalai pagerėtų, jeigu atsiverstume tą savo mokyklinį rašinėlį arba parašytume naują ir suprastume, kad gyvenimas yra tai, kas čia ir dabar. Nebus geriau, jeigu jau dabar nėra gerai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.