Galbūt šiek tiek pabūgę litų virsmo eurais banko sąskaitose, o galbūt solidžias santaupų atsargas sugebėję sukaupti verslininkai išpirko net tai, ko miesto valdžiai nesisekė parduoti daugybę metų.
Prieš porą dešimtmečių įmones privatizavę, tačiau apie tai jau užmiršę žmonės neseniai sužinojo, kad jų turimi žemės sklypai ir net nykūs statiniai taip pat tapo kažkam įdomūs.
Štai netoli Klinikų esantį seniai nenaudojamą požeminį tualetą „Kauno švara“ neseniai sugebėjo parduoti net už 524 tūkst. litų, o miesto savivaldybė pastaraisiais mėnesiais sėkmingai atsikratė kelių visiškai sugriuvusių statinių bei patalpų.
Net Petrašiūnų rajone, Taikos prospekto, Draugystės ir Elektrėnų gatvių prieigose riaumoja gruntą stumdantys traktoriai, statybines medžiagas vežiojantys sunkvežimiai, šmėžuoja darbuotojų šalmai.
Statiniai velkami nauju apdaru, o griuvenos lyginamos su žemės paviršiumi. Jų vietoje iškils gamyklos, sandėliai, biurų pastatai. Net nesvarbu, kas bus statoma. Svarbiausia, kad bus sutvarkyta teritorija, pagerės miesto įvaizdis, atsiras naujų darbo vietų.
Tokiame fone šiek tiek keistai atrodo Kauno centre nekilnojamąjį turtą valdančių verslininkų nuolatinės aimanos, kad jiems sunku rasti investuotojų ir patrauklių nišų verslo plėtrai.
Galbūt trūksta tik idėjų arba šie turto savininkai tiesiog mulkina gyventojus ir miesto valdžią pasakojimais apie stulbinamus projektus, kurių niekaip nesiseka pradėti esą dėl vis iškylančių kliūčių.
Legendiniai nebaigti statyti viešbučiai – tik ryškiausi pavyzdžiai. Štai greta Nepriklausomybės aikštės stovinčių kelių pastatų languose daugybę metų neįsižiebia šviesa, o jų kiemuose pigų alų maukia ir kontrabandininkų parūpintas cigaretes traukia varguoliai.
Ši aikštė nepelnytai užmiršta, jos Kaunui galėtų pavydėti kiti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių miestai, tačiau vis dėlto jai nepavyksta įpūsti gyvybės. Gal išskirtinę erdvę ramybe užkrėtė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios aura?
Stiprėja viltis, kad ir ši miesto vieta netrukus smarkiai pasikeis. Kauno savivaldybė skyrė net 50 tūkst. litų bažnyčiai pritaikyti kultūrinei ir turistinei edukacijos veiklai.
Laisvės alėjos rekonstrukcija 2016-aisiais taip pat turėtų prasidėti nuo Nepriklausomybės aikštės. Bent jau taip žada miesto valdžia, kuri pirmajai 300 metrų atkarpai iki A.Mickevičiaus gatvės numatė išleisti 16 mln. litų.
Žinoma, beskubant gražinti miestą Laisvės alėjoje ar senamiestyje reikėtų išvengti naujų vadinamųjų „stiklainių“, kurie taip pat garsina Kauną, tačiau jau visai kitoje šviesoje.
Panašiai kaip ir jūriniame konteineryje įrengtas vadinamasis „auksinis“ tualetas šalia vieno miesto perlų – Kauno pilies.
Jeigu kelerius artimiausius metus pavyks išlaikyti panašius komercinės paskirties statinių statybos bei rekonstrukcijos tempus, liūdniausiai tuomet Kaune atrodys daugiabučiai.
Atnaujinti namai ne tik padeda taupyti pinigus, bet ir smarkiai pakeičia miesto vaizdą, tačiau tokių statinių Kaune dar gėdingai mažai.
Kauniečiai priešinasi renovacijai ir abejoja, ar pajus ekonominę naudą, o jeigu pajus – tai tik po poros dešimtmečių. Garbaus amžiaus žmonės pateikia savo argumentus: jie investicijų atsipirkimo gali tiesiog nesulaukti, ir yra teisūs.
Tuomet vertėtų prisiminti naują idėją – senuosius vėjo perpučiamus daugiabučius nugriauti, o jų vietoje statyti visiškai naujus, gerokai aukštesnius pastatus.
Tinkamai sutvarkius teisinius formalumus ir radus finansinių išteklių tokios programos startui, vienu šūviu būtų galima nušauti mažiausiai tris zuikius: žmonės iškart pajustų šiuolaikiško būsto privalumus, verslas sukurtų naujų darbo vietų ir neblogai uždirbtų, o miesto vaizdas dar pagerėtų.
„Laikinoji sostinė“
