Talentinga scenaristė nekomentavo dabartinių politinių įvykių, kalbėjo plačiau - apie mūsų civilizacijos raidą, bet visi suprato nerimo priežastį. Menininkai anksčiau už politologus ar politikus nujaučia artėjančias grėsmes.
Šaltasis karas septynmyliais žingsniais sugrįžta į politinį ir dvasinį valstybių gyvenimą. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje visiškai kitaip įsivaizdavome ateitį.
Tada atrodė, jog demokratija taip galingai griauna paskutinę imperiją, Berlyno ir geležinę sieną, kad dar keliolika metų, ir net Šiaurės Korėja liks tik slogus prisiminimas.
Su Sąjūdžiu atėję politikai tiesiogiai stebėjo demokratijos atgimimą Rusijoje. Ne tik stebėjo, bet ir patys dalyvavo. Rusijos žiniasklaida buvo kupina energingų politikų iš Lietuvos žodžių, Rusijos šviesuomenė be psichologinių barjerų važinėjo į Vilnių, dalyvavo mitinguose ir televizijos forumuose.
Sausio 13-ąją Rusijos inteligentija per savą demokratišką žiniasklaidą sąžiningai perteikė visuomenei, kas iš tikrųjų vyksta, ir smerkė agresiją.
Ar galėjo tada kas nors net įsivaizduoti, kad Rusija staiga pasuks imperijos restauracijos keliu ir kažkam teks atimti Sausio 13-osios medalį už tada drąsią poziciją?
Bet istorijos ratas pasuko atgal, ir, kaip sako vienas A.Germano filmo herojų, „renesanse daug kraujo“. Šaltasis karas vėl padalys pasaulį ir mąstymą. Bus stengiamasi, kad jis vadovautųsi emocijomis, stereotipais, klišėmis. Nepakanta kitaip ar kritiškai mąstančiam dar neįteisinta baudžiamajame kodekse, bet jau netoli to.
Viename populiariame Rusijos televizijos politiniame forume buvo „diskutuojama“ apie įstatymo projektą, kaip „teisingai“ vertinti praeitį, kas iš tikrųjų yra Antrojo pasaulinio karo laimėtojas ir fašizmo nugalėtojas.
Į laidą pakviestas asmuo, suabejojęs tokio įstatymo reikalingumu ir užsiminęs, kad jis gali būti pasitelkiamas ir kitaminčiams persekioti, penkių oponentų buvo užkapotas. Tiesa, kol kas tik žodžiais.
Tai, kad Kijeve valdžią užgrobė fašistai, kaip įvadinė malda kartojama Rusijos žiniasklaidoje. Diskusijų nebeliko ir vidaus politikos klausimais. V.Putinas atvirai kalba apie „penktąją koloną“ ir aiškiai nurodo, kad visuomeninės organizacijos gali būti priedanga valstybei griauti.
Kol kas žmonėms dar nereikia „dėkoti partijai ir vyriausybei“, bet jau ne vienas rašantysis, net nelaukdamas, kol privalės, tą frazę jau perteikia kitais žodžiais - liaupsina net menkiausią V.Putino pasisakymą.
Iki skausmo pažįstama situacija. Jeigu kiltų masinė imperinė psichozė, jos įkaitais taptų ir blaiviai mąstantys politikai. Paaiškėjo, kad geležinė uždanga nėra vienkartinis reiškinys.
Lietuva, ačiū jai pačiai, šiuo kartu jau yra teisingoje uždangos pusėje. Deja, ji buvo ir bus veikiama Rusijoje vykstančių procesų. Ir todėl Lietuvoje demokratija anaiptol nebus visa apimanti.
Pirmiausia, vėl atgis pasaulio dalijimas į savus ir svetimus. Aiškinant, kas yra sava, o kas svetima, politikams intelektualinės pagalbos nepritrūks.
Dabartiniai Maskvos ideologai vis įsakmiau tikina, kad liberalios vakarietiškos vertybės jai svetimos. Jų plėtra, A.Dugino manymu, turi sustoti ties Rusijos sienomis.
Tačiau ar ne tą patį teigia dėl požiūrio į šeimą ir dalis Lietuvos politikų? Įkandin mitologinės priešpriešos „sava - svetima“ neišvengiamai driekiasi vienos nuomonės siekis. Demokratinėje valstybėje tai sunkus uždavinys. Bet įmanomas.
Dramos Ukrainoje fone Lietuvos politikų pozicija iš pradžių buvo pabirusi. Dabar - stebėtinai vieninga. Net kandidatai į prezidentus, kurie rinkimų kampanijos metu dargi dirbtinai stengiasi pateikti kitokį požiūrį į užsienio politiką, pirmojo bendro pasirodymo televizijoje metu nedrįso (išskyrus V.Tomaševskį, kartojantį V.Putino argumentus) peržengti jau dabartinės valdžios ir opozicijos suformuotos pozicijos ribų.
Taigi kandidatų į prezidentus diskusija nepavyko. D.Grybauskaitė, kaip jau buvo prognozuota gerokai anksčiau, joje nedalyvavo. Nežinia, ar dėl to, kad nemato sau lygių diskutuoti, ar iš gailesčio savo teisinga pozicija netraumuoti pakviestųjų į forumą.
Tvirta pozicija valstybei dažnai yra naudinga, bet iki tol, kol ji netampa neklaidinga. Artimiausi „vienintelės teisingos nuomonės“ palydovai yra cenzūra ir autocenzūra.
Rusijoje yra daug ir kitaip manančių apie V.Putino sprendimus, bet retas jų pasiekia viešumą. Spausdinami ir į televizijos debatus kviečiami „savi“, o „svetimi“ tegu ieško kelio už geležinės uždangos.
Lietuvoje tokio pavojaus nėra. Net kvailiausios mintys pasiekia skaitytoją ir žiūrovą. Vis dėlto per pastaruosius mėnesius diskusijų laukas, ypač dėl užsienio politikos, pradėjo siaurėti. Daug žmonių ėmė vengti politinių temų, netgi jų aptarti telefonu. Mat nežinia, ar tai, ką rašai ar kalbi, kurią nors dieną nebus panaudota prieš tave.
Iš įsitikinimų D.Grybauskaitę kritikuojantis Z.Vaišvila tikriausiai nesitikėjo žiniasklaidoje išvysti straipsnio pavadinimo, kad Kremlius stengiasi susidoroti su karinga Lietuvos prezidente būtent signataro rankomis.
Geriau tylėti? Tylinti visuomenė yra autoritarinių valstybių svajonė.
