Tačiau, kad ir kaip norėtųsi padiskutuoti apie Ukrainos įvykius, šį kartą rašliava ne apie tai.
Šį kartą norisi garsiai pamąstyti būtent apie pačią spalvą, jos reikšmę vienai ar kitai tautai, etninei grupei, ar svorį viso pasaulio kontekste. Juk spalva yra ne ką mažiau svarbi nei tam tikri simboliai, tikslingai pasirinkti, kad perteiktų kažkieno pažiūras, charakterį, ar siekius.
Vienos spalvos suprantamos kaip gėrio, ramybės simboliai, kitos – pykčio ir agresijos, trečios – gali būti visai be potekstės. Tačiau šį kartą labai smalsu sužinoti, kokius pojūčius paprastam Lietuvos piliečiui sukelia raudona, arba dar kitaip, kraujo spalva.
Nemažai diskusijų sukėlė naujosios Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinės aprangos, kuriose stipriai dominuoja būtent raudona spalva.
Tautiečiai pasidalino į dvi stovyklas ir kiekviena turėjo pakankamai įdomių ir svarių argumentų dėl šios spalvos naudojimo mūsų reprezentacinės komandos atributikoje.
Lengva suprasti, kodėl dažnam lietuviui tas ryškus raudonas dažas sukelia tik neigiamas asociacijas.
Juk labai paprasta, raudona lygu rusiška. Lygiai taip pat, ši spalva gretinama su sovietine santvarka, mūsų šalies priespauda ir visu neigiamų emocijų bagažu, kurį mūsų valstybei atnešė šis laikmetis. Ir tai suprantama, juk viskas buvo taip neseniai, o atrodo, kad mes jau vėl brendame į tą pačią raudoną upę.
Tačiau, ar sąžininga tokią gražią, sodrią spalvą tiesiog paimti ir atiduoti komunistams, ar net nacistinio režimo pradininkams, kurie ją naudojo ne ką mažiau sėkmingai?
Kodėl turėtumėme pabrukti uodegas, nulenkti galvas ir leisti kažkam savintis tai, kas buvo mūsų nuo Vytauto Didžiojo laikų? Prisiminkime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Dar mokyklos suole, kiekvienam moksleiviui įskiepijami 1410-ieji metai ir tas nepamirštamas „Žalgirio“ mūšis, kurio metu Lietuva buvo didinga, savim pasitikinti, stipri ir nenugalima.
Juk būtent to mūšio metu, virš lietuvių pulkų plazdėjo istorinės valstybės vėliavos – raudoname fone, baltą žirgą pabalnojęs raitelis. Ir po šia vėliava Lietuva pasiekė vieną didžiausių savo istorinių pergalių.
Jei didžiuojamės „Žalgirio“ mūšiu, jei gerbiame tuos žmones, kurie savo kūnais gynė mūsų kraštą, kodėl negalime didžiuotis ir vėliava, kuri visa tai simbolizavo?
Kodėl krepšinio komandą „Žalgiriu“ vadiname, o ledo ritulio komandai draudžiame išdidžiai pasipuošti Vyčiu raudoname fone?
Juk tai nėra pasikėsinimas į mūsų trispalvę, tai tik galimybė prisiminti ir pagerbti savo istoriją. Ši vėliava tai mūsų praeitis, mūsų pergalės bei mūsų pasididžiavimas.
Todėl niekam neleiskime iš mūsų atimti spalvos, kuri slepia tiek daug brangios istorijos, spalvos, kuri yra neatskiriama Lietuvos dalis. Nebijokime, tebūnie nauja raudona – Lietuvos raudona.
