Todėl turi būti užtikrinamas valstybinės kalbos vartojimas viešajame gyvenime bei jos valstybinė apsauga. Tačiau net konstitucinis statusas šiandien negarantuoja kalbos gyvastingumo. Šiandien gyvename atvirame, globaliame pasaulyje, esame neišvengiamai veikiami jo agresyviųjų, įvairovę niveliuojančių pavidalų: technologinės pažangos, kultūrinės standartizacijos, kosmopolitizmo ir vertybinio neapibrėžtumo.
Mūsų kalbos ir kultūros pamatas – tradicinė agrarinė kultūra. Ji nyksta, eina užmarštin, patirdama esminę transformaciją, ją išstumia modernios civilizacijos reiškiniai. Kalba, mūsų kultūros branduolys, patiria neišvengiamą virsmą: atitrūkdama nuo ją maitinusios tradicinės kultūros, ji siekia įprasminti besikeičiančio pasaulio įvairovę ir plūstančius naujus kultūros reiškinius. Kalba yra nuolatinėje tradicijos ir modernėjimo įtampoje, neišvengiamai priversta keistis.
Esminis iššūkis – kaitoje neprarasti savitumo ir kalbos pamatinių dalykų, net indoeuropietiškos archaikos. Todėl šiandien keliamas „w“ klausimas nėra tik technika ar asmens teisė, pirmiausia tai tradicijos ir savitumo reikalas. Visada liks aktuali kaitos ribų problema. Kita grėsmė susieta su mūsų mąstysenos ir sampratų pokyčiais. Kai Lietuva rengėsi stoti į Europos Sąjungą, dr. M.Lukšienė pastebėjo ir pasergėjo: „Ši aplinkybė kelia daug visai apibrėžtų reikalavimų. Būtina gerai orientuotis pasaulio kultūrų turimose vertybių sistemose, mokėti jomis naudotis neprarandant savo kultūrinio bei etninio tapatumo. Tai tautos egzistencijos problema“.
Tautos nykimas ir egzistencinė atrofija prasideda nuo kalbos nykimo, o nykstančią tautą absorbuoja kitos kultūros. Mokslininkai vienu balsu teigia, kad mes kitiems įdomūs ir patrauklūs, jei saugome savo kultūrinį savitumą, jo egzistencinius dydžius – kalbą, papročius, istoriją. Kalbos postmodernistinės sampratos ideologai tokį požiūrį vadina romantizmu, t.y. visai neatitinkančiu realybės, jie neigia bendrinės kalbos svarbą, jos sąsajas su tautos savasties vertybėmis, propaguoja kalbos vartosenos laisvę. Anot jų, kalba turi būti patogi komunikacijai. Tik tiek, visa kita – romantizmas ir atsilikimas. Taigi mes patys esame tie, kurie lems kalbos gyvybingumą ar jos lėtą nykimą. Abėcėlės klausimas vėl tampa tautos egzistenciniu iššūkiu. Visiškai naujai į lietuvių kalbos situaciją pasaulyje žvelgia mūsų europarlamentaras A.Saudargas, vienintelis mūsų politikas, kuriam rūpi kalbos (iš)likimo klausimas. Jis kelia gimtosios kalbos išgyvenimo skaitmeninėje epochoje problemą, nuosekliai ragindamas mūsų valdžią plėtoti modernias kalbos technologijas, kurios užtikrintų kalbos vartotojimą, funkcionalumą ir žinomumą.
„Jei patys nesiimsime būtinų darbų pagal detalią ir išsamią strategiją, lietuvių kalba bus išgūglinta taip, kad graždanka mums atrodys kaip romantiška svajonė“. Įsiklausykime, išgirskime ir susigriebkime darbuose – tai neatidėliotina, daug ką reikėjo padaryti vakar. Gaila, kad vis dar tokių politikų vienetai, kad plaukiame pasroviui, be didelių pastangų saugoti vienintelę gimtąją kalbą. Mūsų kalba gali patirti ir politikų, įtikėjusių neatsakinguoju postmodernu ar kokiais nors tariamais geopolitikos strateginiais stebuklais, sprendimų nenuspėjamas pasekmes.
Štai Seimas jau pradėjo svarstyti liberalų siūlymą leisti vartoti kitus lotyniško pagrindo rašmenis sudarant įmonių pavadinimus. Netrukus socialdemokratai teiks galimybę įteisinti juos ir asmenvardžių rašyboje, ne tik užsieniečių, bet ir mūsų piliečių dokumentuose. Valstybinė kalba, nustatydama aiškias ribas, ima nebepatenkinti šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės įgeidžių – niekas negali trukdyti mano interesui ir siekiui, esu pasaulio žmogus. Mūsų valstybinės kalbos kokybė ir jos ateitis tampa aktualiausiu Lietuvos darbotvarkės klausimu. Kalba, teisė, politika, geopolitika supinami į keisčiausią raizgalynę. Kalba tampa geopolitikos įkaite ir teisės instrumentu. Globalaus pasaulio politika veržiasi į mūsų dvasinę teritoriją ir siaurina mūsų galimybes. Tautos savivertės, tautos savigarbos klausimas šiandien yra pamatinis Lietuvos laisvės klausimas. Tik ori tauta neišduoda savo teritorijų.
