Šios grumtynės vyko dėl Vyriausybės praėjusių metų veiklos ataskaitos, kurią iš Seimo tribūnos pristatė socialdemokratų lyderis A.Butkevičius.
Šiemet premjeras, kaip ir pernai, žinoma, labiausiai gyrėsi dabartinių valdančiųjų nuopelnais, labiausiai – padidinta minimalia alga ir vis didesnį pagreitį įgaunančia būsto renovacija.
Prie tokių nuverstų kalnų A.Butkevičius šįkart dar pridėjo iš mirties taško pajudėjusią šilumos ūkio pertvarką, augančias užsienio investicijas, gerėjantį šalies investicinį patrauklumą, mažėjančią emigraciją, augantį eksportą, vidaus vartojimą, atsigaunantį smulkųjį ir vidutinį verslą.
Nebuvo pamiršti ir į priekį judantys svarbiausi energetikos projektai, nors ir vėl miglose buvo skandinama naujos atominės elektrinės ateitis.
Bene labiausiai ausį rėžė tai, kad premjeras ne itin varginosi vardydamas konkrečius savo Vyriausybės veiksmus, dėl kurių taip kopia į viršų viena ar kita jo įvardyta sritis.
Užtat buvo minimos įvairios kuriamos ar ką tik sukurtos programos, pagal kurias bus nuversti nauji kalnai.
Būtent į šias Vyriausybės ataskaitos spragas labiausiai pirštu badė dabartinė opozicija. Ji šaukė, jog viskas gerėja tik todėl, kad prieš tai buvusi dešiniųjų valdžia ne tik suvaldė krizę, bet ir parengė dirvą ūkiui atsigauti.
Kurie – socialdemokratai ar konservatoriai – teisūs?
Viena vertus, buvusios ir dabartinės valdžių aktyvumo, ypač ūkio politikos sferoje, negalima lyginti nė iš tolo.
Ši Vyriausybė stengiasi daryti kuo mažiau judesių. Šnipštu baigėsi net atsargūs mėginimai persvarstyti mokesčių sistemą ir jos klimatą, nors prieš rinkimus buvo žadėta viską pakeisti pagal konkrečius receptus.
Kita vertus, ir karštligišką dešiniųjų aktyvumą regėjome tik pačioje jų kadencijos pradžioje, kai per vieną naktį buvo apversta mokesčių sistema, o tiesmukai veržiant biudžeto galus su galais sunkmečio padariniai, regis, buvo tik dar labiau pasunkinti.
Vėliau konservatoriai iš esmės irgi apsiribojo propagandinėmis kalbomis apie neva nuverstus kalnus, nors, pavyzdžiui, daugelyje svarbių reformų laukiančiose srityse – ekonomikos, socialinės apsaugos, valstybės tarnybos, sveikatos apsaugos – niekas nepajudėjo.
Šalies ūkis, ko gero, ėmė atsigauti pirmiausia dėl gerėjančios padėties visame pasaulyje, dėl pagyvėjusio eksporto.
Politikai – tiek kairieji, tiek dešinieji – prie to atsigavimo prisidėjo tik tiek, kad tam pernelyg netrukdė.
Vis dėlto kitąmet premjerui, vis dar išsilaikančiam populiariausių politikų viršūnėse, turėtų būti daug sunkiau atsipirkti naujais pažadais.
Juolab kad kai kurie skambiai ištrimituojami pažadai taip pat skambiai ir sudūžta. Tuo buvo galima įsitikinti šią savaitę, kai žlugo A.Butkevičiaus pažadas Lenkijos premjerui D.Tuskui jau gegužę leisti Lietuvos lenkams jų pavardes dokumentuose rašyti originalo kalba.
Socialdemokratų pateiktas projektas dar prieš Velykas ėmė buksuoti dėl koalicijos vidaus nesutarimų, o šią savaitę su Seimo teisininkų ir pačių valdančiųjų pagalba buvo ilgam atidėtas – esą dar neatliktos visos būtinos teisinės dokumento derinimo procedūros.
Akivaizdu, kad tai greičiausiai lėmė pačių valdančiųjų baimė prieš prezidento ir Europos Parlamento rinkimus suerzinti dalį kietakaktiškai antilenkiškai nusiteikusių lietuvių rinkėjų.
Pigiu politikavimu dvelkė ir kitas žaidimas, kuriuo politikai itin entuziastingai užsiėmė šią savaitę. Kam ir kaip parduoti dirbamąją žemę, ar reikėtų paisyti rinkos taisyklių ir Konstitucijos, pagaliau Europos Sąjungos nuostatų?
Pagrindinės politinės partijos, pramiegojusios referendumą dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, mėgino ne tik jį karštligiškai blokuoti, bet ir neutralizuoti, parengdamos specialius saugiklių įstatymus.
Žinoma, kietakaktiškiausių referendumo šalininkų persigalvoti neįtikins jokie saugikliai. Tačiau politikai vis dėlto nusprendė pažaisti kitos dalies visuomenės baimėmis, kad jau kitą savaitę Lietuvą užplūs ordos plėšrių žemės spekuliantų ir tuojau pat išgrobstys žemę.
Nenuostabu, kad į rinkėjus dairęsi ir skubos darbą dirbę politikai palaimino tokį įstatymą jovalą, nuo kurio ir nelabasis raukytųsi.
Svetimšalius, kuriems mūsų žemė ir taip ne itin rūpėjo ar būtų rūpėjusi, po šio jovalo, aišku, galima pamiršti.
Bet blogiausia, kad saugikliai smogs niekuo dėtiems Lietuvos piliečiams, kuriems galimybės įsigyti žemės, ūkininkauti ar ją parduoti apribotos tiesiog drakoniškai.
Pavyzdžiui, jei kas nors jau turi 500 hektarų žemės, daugiau nusipirkti negalės – nebent verčiasi galvijininkyste; žemės galės įsigyti tik trejų metų ūkininkavimo patirtį turintys ir su žemės ūkiu susijusią specialybę studijavę asmenys.
Tai tik keli priimto dokumento perlai. Apie tai, kad įstatymas gali kirstis su mūsų Konstitucija ir Europos teise, įspėjo netgi Seimo teisininkai. O liberalai šį teisės aktą tiesiai pavadino šalį į feodalizmą grąžinančiu „trukdiklių įstatymu“.
Tiesa, gausybės poįstatyminių aktų, kurių pareikalaus šis įstatymas, valdininkai vis tiek nespės parengti, kad jis įsigaliotų jau nuo gegužės.
Be to, kai kurie valdantieji jau pareiškė, jog jei paaiškės, kad įstatymas trukdo žemdirbiams, jis bus „pataisytas“.
Štai tokia politikų išmintis: norime – darome vienaip, norime – kitaip, o jūs – papūskit.
Apžvalgininkas
