Gita ir jos sūnus niekada nesusidūrė su patyčiomis. Buvo kaip tik atvirkščiai - Nojų globoja klasiokai, mokykloje jis turi draugų. Tiesa, mokytis sekasi lėčiau ir sunkiau nei kitiems vaikams.
„Prisimenu, kad labai nustebau, kai vieną kartą paskambino Nojaus klasiokės mama. Ji pasakė, kad namo grįžusi jos dukra gyvai džiaugėsi, kad Nojus savarankiškai perskaitė knygą. Apie tai, kad mano vaikui sekasi, man pasakė kito vaiko mama! Vaikai, kurie auga kartu su tokias vaikais kaip Nojus, yra jautresni“, - sakė Gita.
Ji prisiminė, kad net baigus darželį, kitų vaikų tėvai dėkojo, kad vilnietė savo sūnų atvedė į paprastą darželį. Tėvai džiaugėsi, kad jų vaikai kitaip žiūri į vaikus su negalia, turi atjautą silpnesniems.
Tiesa, Gitos sūnus trumpai lankė ir bendrojo lavinimo darželio specialiąją grupę. Visi vaikai grupėje turėjo negalias. Aiškiai nekalbėjo nė vienas vaikas, užsiėmimų metu šnekėdavo tik auklėtoja.
G.Navickienė įsitikinusi, kad jos sūnus nebūtų taip patobulėjęs, jeigu visą laiką būtų leidęs specializuotose įstaigose.
„Jie girdi, kad kiti vaikai kalba, todėl ir patys pradeda daugiau šnekėti, kartoja įvairius judesius. Juk jie yra maži kopijuotojai“, - nusijuokė.
Kiti tėvai žiūri kreivai
Tiesa, ne visi vaikai yra taip gerai integruojami kaip Nojus. Kartais tokių vaikų buvimą paprastame darželyje užprotestuoja kitų moksleivių ar darželinukų tėvai.
Ką darytumėte, jeigu atvedę savo vaiką į darželį išvystumėte vaiką su negalia? Ar sutiktumėte, kad jūsų mažylis augtų kartu su vaikais, turinčių raidos sutrikimų?
Sveikų ir raidos sutrikimų turinčių vaikų darželio vadovė Austėja Landsbergienė sako, kad dauguma tėvų nenori, kad jų vaikai augtų kartu su neįgaliaisiais. Įdomu tai, kad išsigąsta tik suaugusieji. Mat patys mažieji, dėl kurių ir bijoma, darželiuose puikiai bendrauja su kitokiais savo grupės vaikais ir juos globoja.
Apie neįgalių vaikų situaciją Lietuvos darželiuose lrytas.lt kalbėjosi su darželio „Vaikystės sodas“ vadove A.Landsbergiene.
– Kaip Lietuvoje sekasi integruoti vaikus su negalia į bendrojo ugdymo darželius?, - paklausiau edukologės A.Landsbergienės.
– Negaliu kalbėti apie visus Lietuvos darželius, tačiau tendencija yra tokia, kad vis daugiau vaikų yra integruojami į bendrojo ugdymo mokyklas ir darželius. Vaikui su negalia yra labai naudinga būti toje aplinkoje, kurioje jis anksčiau ar vėliau atsidurs.
Be to, būdamas tarp vaikų, kurie neturi negalios, toks vaikutis greičiau tobulėja, negu būdamas vien tik su tokiais vaikais, kurie turi įvairias negalias.
Bet kuriuo atveju, neįgalumas skiriasi. Pavyzdžiui, fizinę negalią turinčio vaiko raida, atsidūrusio tarp protinę negalią turinčių vaikų, nebus optimali.
– Kokią negalią turintys vaikai turi daugiau problemų, norėdami patekti į bendruosius darželius?
– Tai priklauso nuo konkrečios mokymo įstaigos vadovo. Taip pat nuo įstaigos pritaikymo ir elementaraus žmogiško geranoriškumo.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas fiziškai neįgalus, o darželio grupė yra antrame aukšte, gali būti ir begalinis geranoriškumas, tačiau galimybių priimti vaiką ir jį integruoti, nebus.
Auklėtojos negalės nešioti vaiko į antrą aukštą ir atgal, nes tuo metu kiti vaikai būtų palikti be priežiūros. Taip kiltų grėsmė vaikų saugumui.
– O kalbant apie protinę negalią turinčius vaikus?
– Kalbant apie protinę negalią, reikia žinoti kokios stiprumo ta negalia yra. Ugdymo įstaigos turėtų įvardinti su kokiomis negaliomis jos galėtų priimti vaikus.
Kai kuriems vaikams reikia skirti papildomą asistentą, tad jeigu darželis tokį turi, tai viskas puiku – jie vaiką priima ir integruoja.
Papildomas žmogus reikalingas, jeigu vaikas nesugeba savarankiškai apsirengti, arba prasidėjus pykčio priepuoliui jį reikia nuraminti. Su sveiku vaiku gali susitarti atsižvelgęs į amžiaus tarpsnį, tačiau su negalia turinčiu darželinuku ne visada galėsi susitarti.
Jeigu jis pradeda kandžiotis, draskytis ir tai trunka ilgą laiką, asistentas su vaiku turi nueiti nuošaliau ir padėti jam nusiraminti. Tuomet jis gali grįžti atgal į grupę.
Asistentui reikia specialių žinių, todėl jeigu darželis neturi tokio žmogaus kuris padėtų, tai gali kelti grėsmę kitų vaikų saugumui.
– Ar dirbti su tokiais vaikais gali tik specialistas?
– Darbui su neįgaliais vaikais būtinos specialios žinios. Tam ir yra ruošiami specialistai, pedagogai, kurie turi tam tikras žinias ir gebėjimus.
Tačiau Skandinavijoje yra tokia praktika, kad žmogus nebūtinai turi specialų išsilavinimą. Auklėtojas gauna specialistų rekomendacijas kaip dirbti su neįgaliu vaiku. Iš pradžių, jis dirba pagal rekomendacijas, tačiau vėliau jis susidraugauja su vaiku ir pradeda jį suprasti.
– Lietuvoje neįgalūs vaikai eina į specializuotus darželius. Gal taip ir turėtų likti?
– Tai filosofinis klausimas. Aš linkusi pritarti integracijai. Nes pažvelkime į ateitį – jie baigs darželį ir kas toliau? Tuomet specialioji mokykla. O tada kas?
O tuomet, anksčiau ar vėliau, jie turi integruotis visuomenėje. Todėl, mano nuomone, geriau anksčiau. Nes gaunasi taip, kad aštuoniolika metų žmogus yra uždarytas tam tikroje specialioje terpėje.
Mes visi savo vaikams norime geriausio, tačiau mes nuo jų neslepiame, kad važiuojantis automobilis yra pavojingas ir jo reikia saugotis. Taip yra ir su neįgaliais žmonėmis - mes neturime apsimesti, kad jų nėra.
Be to, yra moksliškai įrodyta, kad tie vaikai, kurie susiduria su negalia yra tolerantiškesni, protingesni, užauga geresniais kaimynais. Jų emocinis intelektas yra aukštesnis.
Visuomenė, kurioje integruojami neįgalieji, yra emociškai brandesnė. Tokioje visuomenėje mažiau patyčių. Vien dėl patyčių prevencijos verta tai daryti Lietuvoje. Nes šiuo metu, kalbant apie patyčias, mes pirmaujame.
Mes turime iš nežinia kur atėjusią nuostatą, kad reikia vengti žmonių su negalia. Žmonės yra linkę mąstyti stereotipiškai, nes taip yra paprasčiau. Bet mes juk mąstančios būtybės, tiesa? Todėl mums reikia išeiti iš komforto zonos ir mąstyti truputį plačiau.
– O savo darželyje ar turite vaikų su negalia?
– Mes turime vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimus, hiperaktyvumą, Dauno sindromą, judėjimo negalią.
Kiti vaikai juos priėmė labai natūraliai. Vaikai pasaulį priima tokį, koks jis yra. Pavyzdžiui, jeigu mes jiems pasakome, kad žiemą sninga, tai ji ir supranta, kad žiemą sninga, ar ne?
Lygiai taip pat mes vaikams papasakojame, kad kitam vaikui yra sunku nusiraminti, todėl jam reikia pakartoti keletą kartų.
Turime ir vaikų su klausos sutrikimais. Darželyje vaikai žino, kad vaikas su klausos aparatu turi sėdėti šalia mokytojo. Ikimokyklinukai labai nori sėdėti šalia pedagogo – ta vieta labai populiari. Tačiau jie supranta, kad konkretus vaikas turi būti šalia mokytojo, nes prastai girdi.
Kai bendrauji su vaikais kaip su normaliais, viską suprantančiais žmonėmis ir paaiškini, jie puikiai viską supranta.
Pavyzdžiui, su tuo vaiku, kuris turi Dauno sindromą, kitiems darželinukams paaiškiname, kad mes visi turime žiūrėti, kad jis nepasiklystų. Jūs neįsivaizduojate, kokie tie vaikai auga atsakingi. Jie visuomet apsižvalgo ar tas vaikas yra šalia, žinoma, mokytojai lygiai taip pat prižiūri. Apie patyčias ar panieką nėra net kalbos.
– O kaip kitų vaikų tėvai?
– Kalbant apie tėvus, yra sudėtingiau. Su vaikais yra visada lengviau dirbti (juokiasi). Jie daug atviresni, tolerantiški, vaikai yra supratingi, empatiški.
Sveikų vaikų tėvai labai išgyvena, kad vaikas su negalia nepakenktų jų vaiko ugdymui ir dėl to neliktų nuskriaustas. Esame turėję atvejų, kad suaugę pamatę vaiką su negalia, pareikšdavo, kad savo vaiko tikrai neves į tokį darželį.
Jeigu tai būtų tik vienas atvejis, tai būtų galima nekreipti dėmesio. Bet tokių atvejų buvo ne vienas, todėl vertinu tai kaip tendenciją.
Mūsų požiūris į žmones, kurie turi tam tikrų raidos sutrikimų, nėra visuminis. Mes dar nesuprantame ką tai reiškia. Jeigu aš sakau, kad tas vaikas gali integruotis, tai reiškia, kad jis tikrai gali integruotis. Jeigu mes negalėtume to suteikti, mes ir nepriimtume į darželį.
– Kaip suprantu, pagrindinis tėvų argumentas ir buvo tas, kad sveikas vaikas liks nuskriaustas?
– Taip. Jie sakydavo nenorintys, kad jų vaikas matytų neįgaliuosius. Ir klausdavo kam reikia jį traumuoti? Tai įrodo, kad dar vyrauja nuostata, kad vaikai matydami neįgaliuosius, bus traumuojami. Atrodo, kad ,es stengiamės sukurti iliuziją, kad tokių žmonių pasaulyje nėra.
Aš suprantu, kad mano kartos žmonės, senesniais laikais nekalbėjo apie integraciją. Gatvėje pamatę žmogų su negalia, negalėdavome atplėšti akių. Atgavus nepriklausomybę visi žiopsodavo į atvykusius juodaodžius. Aš irgi mąsčiau stereotipiškai.
– Bet jūs, kaip suprantu, pasikeitėte?
– Tam padėjo darbas užsienyje – Skandinavijoje, Jungtinėse Valstijose. Tuomet, galima sakyti, man atsivėrė pasaulis. Aš irgi turėjau stereotipinį mąstymą ir aš suprantu tuos tėvus, kurie bijo, kad jų vaikai bus traumuojami.
