Beveik šimtas (didelė ta mūsų visuomenė) tikinčiųjų kreipėsi į Lietuvos Vyskupų Konferenciją ir pareiškė, kad buvo įskaudinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas linktelėjo galva įžeistiems tikintiesiems ir nubaudė jų skriaudiką – nedorėlį R.Kalinkiną, kuriam jau tikriausiai nėra nieko švento. Na, gal tie du tūkstančiai litų, kuriuos jis turės sumokėti, privers jį prisiminti, kas yra tikrosios vertybės. Nuo savęs dar pridėčiau prievartinį apsilankymą bažnyčioje kiekvieną sekmadienį ir (būtinai!) per religines šventes. Taigi, iki susitikimo, Robertai, bažnyčioje – nes po šio teksto tikriausiai ir man lieps ten eiti.
Aš tik noriu priminti, kad nė vienas mūsų, taip pat ir visų kitų žmonių, šiuo metu gyvenančių pasaulyje, to tikrojo Jėzaus akyse nematė ir jo žodžių negirdėjo. Yra tikimybė, kad jis tikrai buvo toks, kokį jį vaizduoja bažnyčia – ilgaplaukis, išdžiuvęs, kraujais apsipylęs ir prikaltas prie kryžiaus, bet taip pat neatmeskime ir galimybės, kad jo tokio nebuvo arba bent jau buvo kitoks – nebūtinai taip baisiai nustekentas.
Arba tiesiog kaltė, gailestis, gėda ir kiti jausmai, apninkantys mūsų kūną, kai mes žiūrime į nuskriaustą, kenčiantį žmogų, verčiantys mus nuolankiai nulenkti galvą ir atsiprašinėti už tai, ko patys nepadarėme, yra pamatiniai mūsų visuomenės jausmai, kuriais verta didžiuotis. Nes jie yra vadinami ir dar kitaip - „tikrosiomis vertybėmis.“ Ir tikriausiai, žmogumi, kuris dar prieš pasielgdamas netinkamai, jau save sodina į kalėjimą, - lengviau naudotis ir manipuliuoti. Jį lengviau valdyti ir įpiršti savo tiesas ir moralę.
Menas, šiuo atveju R.Kalinkino kolekcijos reklama ir yra būtent tai, turi žengti į priekį. Jis turi aplenkti šviesmečiais masių įsitikinimus ir išsigalvojimus. Tik tada ir mes, po kelių metų suvokę, kad „Ė, gal jis buvo teisus. Ir visai smagiai ten buvo.“ savo smegenyse palypėsime bent keliais laipteliais į viršų – link šviesesnio rytojaus. Kodėl mes norime stabdyti visus tuos, kurie veda tautą į priekį? Kodėl mes juos tempiame atgal pas Žemaitę, o šiuo atveju, ir save pačius nutįsėme dar giliau - kažkur į viduramžius.
Kodėl, paaiškėjus, kad viename miestelyje taip mylimas kunigas savo „Lexus“ vairavo išgėręs ir apskritai buvo alkoholikas mes nestovime su plakatais prie jo bažnyčios durų? O kai labai garsus ir gerbiamas visame pasaulyje teatro režisierius į mūsų tamsią šalį nori atvežti kažką naujo – spektaklį, kur bus kalbama apie Jėzų, teatro prieigas užpuola močiutės su beretėm, aršiai besispjaudydamos šūkauja ir įvardija tai kaip didžiausią šių dienų blogį.
Vis negaliu nurimti. Užduosiu ir jums šį klausimą – o kam reikalingas kunigui mažame miestelyje „Lexus“? Kad greičiau nusidėjėlius pasiektų ir jų sielas galėtų išgelbėti? Ar tik ne iš nusidėjėlių nuvargusių rankučių tie pinigai ir buvo surinkti? Čia, žinoma, tik mano prielaida. Bet, jeigu kunigas norėjo vargšes sielas išgelbėti, galėjo tą „Lexus“ parduoti ir štai – pakaktų duonos visiems metams kelioms šeimoms. Ir nė nereikia vandeniu vaikščioti dėl to.
Turbūt tai labiausiai mane ir trikdo katalikų bažnyčioje – visuotinė veidmainystė. Kodėl žmonės, šitaip viešai ir aršiai deklaruojantys savo dorumą, gerumą, atsidavimą tikėjimui, - nesugalvoja to pagrįsti kasdieniais veiksmais? Kodėl tos močiutės, stovėjusios prie teatro ir aršiai burnojusios apie blogį, nepamanė, kad tai truputį kertasi su moralės principais, kuriuos jos kiekvieną sekmadienį šventais veidais ir galvos linktelėjimais patvirtina bažnyčioje? Kaip ten dievas mokė? Atleisti? Atsukti kitą skruostą? Būkite mums, nedorėliams, nusidėjėliams menininkams pavyzdžiu. Jeigu mane įtikinsite, aš pažadu – jumis seksiu.
Ir bandžiau sekti. Ėjau pirmosios komunijos. Mane močiutė dar vaikystėje kantriai mokė melstis. Tiesa, lenkiškai, nes pati lietuviškai nemokėjo. Aš meldžiausi lenkiškai, paskui mamos draugė padovanojo maldaknygę lietuvių kalba. Išmokau įvairiausių maldų. Kiekvieno vakaro maldos seansas užtrukdavo apie 30-40 minučių. Aš buvau labai nuoširdi ir sąžininga.
Likus savaitei iki Velykų mama mane nusivedė į bažnyčią atlikti išpažinties. Buvau ketvirtokė. Kadangi lietuvių kalba tuo metu man dar nelabai lengvai klojosi, susirašiau padarytas nuodėmes ant lapelio dar prieš savaitę ir kiekvieną vakarą kantriai mokiausi, kad prieš kunigą neužsikirsčiau. Aišku, sąrašą vis papildydavau. Nes pasitaikydavo tai iš klasioko kokį trintuką nugvelbti, tai netyčia sutrukdydavau močiutei melstis.
Išmokau viską kaip yra, neslėpiau nieko. Kai atėjo toji diena, atlikau savo išpažintį puikiai – nieko nepamiršau, neužsikirtau, viską padariau teisingai. Pakėliau akis į kunigą, o šis spokso į mane įsiutęs, suraukęs antakius ir liepia man apeiti visą bažnyčią ant kelių ir sukalbėti ne vieną dešimtį „sveikų marijų“.
Taip ir nesupratau, už ką toks pyktis ir tokia didelė bausmė? Tuo metu, kai beveik verkdama išvaliau visą bažnyčią savo baltais golfukais, vis užmesdavau žvilgsnį į mamą, o ši į mane – įtarų ir sumišusį. Man buvo taip gėda, nes ji tikriausiai galvojo, kad aš, matyt, nudobiau kažką. Arba bent jau sužeidžiau mirtinai. O tai buvo keli vogti trintukai ir kitos vaikiškos paikystės.
Vos tik baigiau šluoti bažnyčią keliukais, prasidėjo mišios. Žmonių bažnyčioje buvo nedaug – apie dešimt, todėl kunigui buvo sudarytos puikios sąlygos visų mišių metu stebeilytis į mane grėsmingu ir kaltinančiu žvilgsniu lyg į blogio sėklą. Išėjus iš bažnyčios mama neištvėrė ir paklausė: „Beata, ką tu jam pasakei, kad jis į tave šitaip žiūrėjo?“ O juk nieko. Viso labo buvau nuoširdus ir sąžiningas vaikas, kuris dievo tarne matė draugą, kuriuo galima pasitikėti ir kuris išklausys ir nesmerks.
Paskui dar kelis kartus pabandžiau atrasti save bažnyčioje, bet visi kartai baigdavosi nusivylimais. Aš regiu ten didelę veidmainystę ir automatizmą. Moterytės kantriai kartoja kunigo žodžius, nė neįsigilindamos į juos, neapgalvodamos, o išėjusios iš bažnyčios tuoj puola kažką plūsti ar smerkti. Sakyčiau, žmogiška – taip. Bet kam tada tie maldos namai, jeigu jie neduoda jokio rezultato? Jeigu netampame geresni, doresni, sąžiningesni? Tik tam, kad galėtume elgtis kitų atžvilgiu neteisingai, bet žinotume, kad „ai, vis tiek bus atleista“?
Kadangi bažnyčioje taip ir neradau sau nei ramybės, nei vietos, nustojau mėginti ir tikėtis, kad „viskas yra kitaip negu man atrodo.“ Nebent kartais patinka pasigrožėti jų architektūra iš išorės. Mano numylėtoji yra šv. Onos bažnyčia. Bet į vidų manęs nė siurbliu neįtrauksit. Nes aš supratau, kad jeigu žmogus netiki dievą, nesilanko bažnyčioje, nevalgo per Velykas kiaušinių – tai jokiais būdais nereiškia, kad jis blogas žmogus.
Ir atvirkščiai, visų tų taisyklių besilaikantis, kantriai ryjantis komuniją, vien nuo to geras nepasidaro. Ne nuo to priklauso mūsų poelgiai. Aš nežudysiu, nevogsiu, nemeluosiu ne dėl to, kad taip liepia senos knygos, o dėl to, kad tiesiog nenoriu to. Aš esu beveik laimingas žmogus ir siekiu gyventi tarp laimingų, laisvų ir kūrybingų. Skriausdama aplinkinius savo tikslo nepasieksiu. O juk tarp laimingų ir pačiam šviesiau gyvenasi.
Kai žmonių artimieji miršta, jie imasi kruopščiai ir atsakingai purenti jų kapus – kuo gražesnį, didesnį paminklą įpirkti, prisodinti dailiausių gėlyčių, gal net kokį suoliuką įbrukti žemėn. Lyg norėtų atpirkti visa tai, ko nepadarė, kol žmogus buvo gyvas. Tai galima atpirkti tik vienu būdu – ne marmuriniu paminklu, o atsigręžimu į tuos likusius gyvuosius. Elgtis su artimaisiais taip, kad paskui nereikėtų jokių paauksuotų paminklų, nes jūs jau viską padarėte jam gyvam esant. Juk pripažinkime, ne mirusiam to paminklo reikia – o mums, gyviesiems.
Liūdna, kad žmonės, užuot pasirinkę horizontalų gyvenimo būdą – žiūrėti į akis vieni kitiems, tiesti rankas į šalia esančius, renkasi vertikalųjį – vaikščioti užvertus akis kažkur į dangų ir tikėtis meilės iš būtybių, kurių nėra regėję. Taip ir praleidžiame galimybes mylėti artimą. Ar kaip ten Jėzus sakė.
Norėčiau priminti ir kitas žodžio „tikėjimas“ reikšmes, kurios ne mažiau svarbios. Tikėjimas savimi, kitais, idėjomis. Man toks tikėjimas yra artimesnis.
Pabaigai, noriu palinkėti visiems menininkams nebijoti būti „supermenais“, vilktis savo apsiaustą ir stengtis pakilti, nesvarbu, kad už skvernų laiko bambanti minia. Vieną dieną būsime tokie stiprūs, kad galėsime su savo skvernais net ir tą minią pakelti. Aišku, ji mums nedėkos, bet vis tiek verta.
