Kaip Kaunui atsikratyti degaline praminto miesto įvaizdžio?

Kaunas – tai didelė degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Šį posakį ypač pamėgo kartoti miestą Nemuno ir Neries santakoje pašiepti linkę sostinės gyventojai. Tačiau ką iš tiesų mato šiauriniu aplinkkeliu pro Kauną važiuojantys keliautojai?

Iš Vilniaus į pajūrį skubantys keliautojai pakeliui pamato neišvaizdų Kauno riboženklį ir juokauja, kad mūsų miestas tėra degalinė tarp sostinės ir Klaipėdos.<br>M.Patašiaus nuotr.
Iš Vilniaus į pajūrį skubantys keliautojai pakeliui pamato neišvaizdų Kauno riboženklį ir juokauja, kad mūsų miestas tėra degalinė tarp sostinės ir Klaipėdos.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vėjūnė Inytė

May 5, 2014, 10:59 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 7:16 AM

17,6 kilometro. Tokį atstumą per Kauną nuvažiuoja iš Vilniaus link Klaipėdos skubantys keliautojai, rašo „Lietuvos rytas“.

Pastabesni vairuotojai sako, kad juos žavi tvarkingos, nušienautos pakelės. Degalų skubantiems iš Vilniaus į pajūrį siūloma tik dviejose degalinėse. Į akis krinta ir kelios verslininkų reklamos. Tačiau užsukti į miestą niekas nevilioja.

Kauno riboženklio kūrėjai, dėję viltis, kad ženklai bus patrauklūs, prisipažįsta nusivylę.

Reklamos ir įvaizdžio specialistai apgailestauja, kad jų patarimų, kaip išguiti degalinės įvaizdį, miesto valdžia neklausia.

Gaištama dėl viaduko remonto

Iš Vilniaus važiuojantys vairuotojai prie Kauno turi sumažinti greitį. Juos įspėja ženklas, kad kelyje įrengtas greičio matuoklis.

Už jo jau matyti tarsi simboliškus miesto vartus atstojantis tiltas per upę Kruną ir ant kalniuko pasitinkantis pilkas Kauno riboženklis.

Kaunas prasideda 87-ajame tarptautinio kelio E85, važiuojant nuo Vilniaus, kilometre.

Netrukus rudas kelio ženklas informuoja, kad pasukus į dešinę galima patekti į Palemoną ir poetės Salomėjos Neries muziejų.

Tačiau vairuotojai neturi kada į jį dairytis.

Už kelių šimtų metrų vyksta viaduko remonto darbai, todėl greitis čia ribojamas iki 50 kilometrų per valandą.

Darbininkai yra užtvėrę dalį kelio, todėl čia neretai susidaro spūstys.

„Kada čia imsi galvoti, ar nevertėtų aplankyti prieštaringai vertinamos ir meilės nuotykiais garsėjusios poetės namus? Juk brangi kiekviena minutė, nes pajūryje laukia kiti malonumai. O tu priverstas leisti brangų laiką spūstyje“, – dažno galvoje kirba mintis.

Stengiasi būti svetingi

Įveikus remontuojamą kelio atkarpą už kelių kilometrų akį patraukia naujas kylantis pastatas – pilkai oranžinis gamybinius objektus primenantis statinys.

Kitoje kelio pusėje lieka degalinė. O pasukti į dešinę kviečia užeiga „Pas Lado“, iš kurios pavadinimo galima spręsti, kad čia šaknis įleidęs užsienietis.

Pirmoje miesto teritorijoje esančioje pakelės užkandinėje dažniausiai mėgsta pasistiprinti krovininių automobilių vairuotojai.

Todėl valgiaraštis čia pateikiamas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, patiekalai – patys įvairiausi.

„Užeiga pavadinta šeimininko tėvo vardu. Jis – osetinas. Pas mus užsuka labai daug rusiškai kalbančių krovininių mašinų vairuotojų.

Manau, Kaunas svetingas miestas, todėl ir mes stengiamės tokie būti“, – smagiai kalbėjo restorano darbuotoja Sonata.

Reklamuojasi ne miestas

Kai pasistiprini 15 litų kainuojančiais šašlykais ar 10 litų įkainotais cepelinais, nebeįdomu, kad kitoje kelio pusėje lieka kita seniai prie kelio veikianti kavinė.

Skubant pirmyn už 7 kilometrų kairėje suboluoja pirmieji miesto namai Partizanų gatvėje. Tačiau į juos dairytis nėra kada. Ypač jei jau reikia degalų. Pasukęs į dešinę pagaliau pasieki pirmąją degalinę.

Už jos Kaunui gana būdingas vaizdas – autolaužynas. Verslininkų garbei reikia pasakyti, kad jis aptvertas tvarkinga tvora, todėl pakelės vaizdo negadina.

Jei tą akimirką susimąstai, kas gi naujo tame Kaune, kaip tik yra proga pasukti nuovaža į miesto centrą. Iki jo – 9 kilometrai. Tačiau ko ten važiuoti, nežinia. Jokie užrašai ar reklamos keliautojų nei sveikina, nei kur nors apsilankyti kviečia.

Todėl nurūkus toliau akis galima paganyti į besileidžiančius lėktuvus. Į Karmėlavos oro uostą atskrendantys orlaiviai tarsi šliuožia atokiau žaliuojančių medžių viršūnėmis.

Mintys trumpam nuklysta apie atostogas tolimose šalyse. Į realybę grąžina tik didžiulė pakelėje įrengta vieno prekybos centro reklama.

„Gal stabtelėti?“ – sukirba mintis, nes lankymasis prekybos centruose dėl verslininkų sugebėjimo reklamuotis jau seniai tapo vienu populiariausių mūsų laisvalaikio praleidimo būdų.

Svečiams pabrėžia tautiškumą

Ar tikrai verta užsukti apsipirkti, laiko pagalvoti dar lieka, nes parduotuvė bus už kelių kilometrų. Kol kas pakeliui – dar viena malonumo pilvui vieta. Šioje užeigoje gali pajusti, kad tikrai esi lietuviškumu garsėjančiame Kaune.

Apie tai byloja ne tik užrašas, jog tai tikras lietuviškas restoranas. Čia net servetėlės sudėtos lyg mūsų trispalvė. Ką jau kalbėti apie milžiniškus cepelinus, interjere naudojamus kaimiškus rakandus ir lietuvišką, erzinančiai garsiai skambančią muziką.

Restorano „Tėvynė“ darbuotoja Laura Mačikūnaitė sakė, kad dauguma lankytojų – iš Vilniaus link Klaipėdos važiuojantys pakeleiviai. Dažniausiai – krovinius vežantys vairuotojai rusai, noriai šlamščiantys lietuviškus patiekalus.

Restorano svečiams ypač patogu, kad greta yra dar viena degalinė.

Tęsiant kelionę galima mėgautis žaliais miškais ir pievomis. Pakeliui matyti vienas kitas privatus namas. Prie vieno iš jų sukrauta malkų stirta ir ant jos parašytas telefono numeris. Gal artėjant žiemai pravers?

Vaizdą darko garažų stogai

Netrukus akį patraukia per kelio atkarpą, kuri, kad ir kaip būtų keista, vadinasi Islandijos plentu, permesti du elegantiški pėsčiųjų tiltai, sujungiantys miestą su Kleboniškio mišku. Vienas iš tolo švyti geltona spalva. Kitas, rusvas, įdomios išlenktą arką primenančios formos.

Nuo Kauno riboženklio nuriedėjus 12 kilometrų yra proga dar kartą pasukti į miesto senamiestį ir centrą. Tačiau reikia būti budriems. Čia vėl tyko greičio matuoklis. O sulėtintu greičiu riedant tiltu per Nerį į akis krinta, kad šis – aprūdijęs ir nepatrauklus. Tada šiaurinis Kauno aplinkkelis visai priartėja prie miesto. Staiga prisimeni pasaką apie tris kelius. Pasuksi į dešinę – rasi lobį, mat pagaliau galima užsukti į jau anksčiau pakelėje išreklamuotą prekybos centrą.

Pažiūrėjus į kairę atrodo, kad prapulsi. Akys užkliūva už šaltų Šilainių daugiaaukščių ir prie pat kelio nusidriekusių daugybės aptriušusių, apleistų, surūdijusių ar samanomis apžėlusių garažų stogų.

Telieka pasirinkti trečiąjį kelią – tiesiai, į išsvajotąjį pajūrį.

Ženklas paskęsta tamsoje

Skubant į tikslą dar galima akimirkai susimąstyti apie gyvenimo trapumą. Dvi didžiulės reklamos ragina įsivaikinti namų neturinčius vaikus ar nedelsiant susirūpinti sveikata.

„Gal ir verta?“ – sukirba nelengvas klausimas jau lekiant pro IX fortą ir iš tolo matomą čia žuvusiems žmonėms pastatytą memorialą.

Tačiau netrukus apmąstymus nutraukia kelio ženklas, pranešantis, kad iki Klaipėdos liko 208 kilometrai.

Keliu jau norisi įsibėgėti. Bet riedame vis dar miesto teritorija. Pagaliau 103-iajame kilometre sušmėžuoja baltas užrašas mėlyname fone, kur „Kaunas“ perbrauktas, prasideda Kauno rajone.

Viskas, vėl galima spausti akseleratoriaus paminą. Tiesa, karštuolius akimirkai pristabdo informacija, kad šiame kelyje šiemet žuvo 1 žmogus, o 7 sužeisti.

Atsigręžę atgal dar pamatysite kitą, iš pajūrio namo skubančius keliautojus pasitinkantį Kauno riboženklį. Greta jo taip pat jokio pasveikinimo ar kvietimo užsukti į miestą. Naktimis jo nė nematyti, nes miesto ženklas neapšviestas. Greta geriau matyti didžiuliame stende besipuikuojanti vonios įrangos reklama.

Degalinių gausos nerasite

Taigi, atidžiau pasižvalgius po kelio ruožą, jungiantį Vilniaus ir Klaipėdos greitkelį, galima drąsiai pasakyti, kad degalinių gausos čia tikrai nėra. Tad Kauno lyginimas su degaline neatitinka tikrovės.

Pakelės sutvarkytos, kelio danga neprasta, todėl pro automobilio langą galima pasigrožėti ir miesto pakraščio gamta. Trūksta tik vieno – taip ir neaišku, kodėl važiuojant pro Kauną į jį vertėtų užsukti.

Bet gal mes, kauniečiai, nesame objektyvūs? Todėl buvo įdomu paklausti, kokie įspūdžiai susidaro dažnai šiuo keliu skubantiems kitų miestų gyventojams.

Antireklamą kuriame ir patys

„Posakis, kad Kaunas – tik degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos, tikrai populiarus. Jį mėgsta vilniečiai. Prie vaišių stalo dažnai šiuos žodžius girdžiu, mat pats gimiau ir augau Kaune, save laikau kauniečiu“, – pasakojo 7 metus Vilniuje gyvenantis ir dažnai važinėjantis verslininkas Mantvydas Štareika.

Vyras prisipažino, kad, išgirdęs tokį posakį, visada draugus kviečia apsilankyti Kaune ir įsitikinti, kad čia yra ką pamatyti ir nuveikti.

„Deja, patys kauniečiai ir kalti, kad apie juos kuriami pašaipūs kalambūrai. Prisiminkime kad ir išgarsėjusią reklamą „Ir Kaune gyventi galima“. Girdėjau, šūkį sukūrė patys Kauno žmonės. Jis virto miesto antireklama“, – apgailestavo M.Štareika.

Žavisi gamta, patinka maistas

Kitas degalinėje pakalbintas vyras Mantas Šabonis pasakojo gyvenantis Šakiuose. Tačiau šiuo keliu dažnai važinėja darbo reikalais.

Vyras prisipažino, kad į Kauną užsuka tik apsilankyti prekybos centruose, nueiti į kiną, nes tokio didelio šių paslaugų pasirinkimo Šakiuose nėra.

„Jei pakelėse būtų daugiau įvairias pramogas mieste siūlančių reklamų, vaizdinės informacijos apie lankytinas vietas Kaune, į jas būtinai atkreipčiau dėmesį. Tada ir jūsų miestas labiau primintų įdomią vietą, o ne tik galimybę prisipilti degalų skubant pro šalį“, – teigė šakietis.

Pakelės restorane pietavęs krovininio automobilio vairuotojas baltarusis Dmitrijus Vasiljevas pasakojo, kad darbo randa mūsų šalyje ir krovinius neretai gabena iš Vilniaus į Klaipėdos uostą.

„Nelabai patinka, kad toks Lietuvos didmiesčius jungiantis kelias driekiasi per miesto teritoriją. Tenka lėtinti greitį. Todėl išnaudoju šią aplinkybę sustodamas pailsėti ir pavalgyti. Man patinka kauniečių draugiškumas ir svetingumas. Todėl ilsiuosi būtent prie Kauno kelio“, – sakė vyras.

Paklaustas, ką mano apie posakį, Kauną prilyginantį degalinei, užsienietis nustebo.

„Nieko panašaus. Važiuojant keliu susidaro įspūdis, kad jūsų miestas žalias, jame galima skaniai pavalgyti. Degalinių aplink kitus miestus tikrai daugiau“, – įsitikinęs vairuotojas.

Specialistų nuomonės niekas neklausia

Nina Klebanskaja

Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Marketingo katedros docentė

„Apie Kauno lyginimą su degaline nenoriu nė kalbėti. Tai arogantiškų vilniečių išsigalvojimas, tad palikime šį paniekinamą posakį jų sąžinei.

Kaunas šaliai gali būti matomas tiek, kiek pats stengiasi. Mes turime savo tradicijas, architektūrą, jaunimą, gražius renginius ir įvykius. Tik visą tai reikia tinkamai reklamuoti.

Metų pradžioje buvo išrinktas prekinis Kauno ženklas ir šūkis „Kaunas dalinasi“. Tai puiki reklamos specialistų idėja. Šūkį galima naudoti jį pratęsiant, kad dalijamės džiazu, krepšiniu, kitais mūsų mieste vykstančiais įvykiais. Tokie šūkiai galėtų puošti ir prieigas prie miesto.

Kai šūkis buvo renkamas, dalyvavau ekspertų komisijoje. Jau tada nuogąstavau, kad prekės ženklas bus gyvas tiek, kiek jį naudosime. Praėjo trys mėnesiai.

Kol kas jo naudojant ir populiarinant miestą nematau. Gaila, jei ir ši idėja neprigis.

Galbūt besirūpinant miesto įvaizdžiu aktyvesnė turėtų būti akademinė bendruomenė, reklamos specialistai. Tačiau idėjų įgyvendinimas priklauso nuo valdininkų. Jei jie bent klaustų patarimų, manau, kad ne tik aš, bet ir kiti miesto patriotai, įvaizdžio kūrimo žinovai turėtų ką patarti neimdami už tai jokių pinigų. Tada Kaunas galėtų pagarsėti ne tik kaip stotelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos.“

Į riboženklius skaudu žiūrėti

Rimvydas Velykis

Reklamos specialistas

„2008 metais mano vadovaujama dizainerių komanda laimėjo Kauno riboženklio konkursą. Idėjai pritarė miesto architektų ir dailininkų sąjungų atstovai bei gyventojai.

Sukūrėme pilkos spalvos aliuminio plokščių stačiakampį su jame išpjautomis raidėmis. Manėme, kad bus gražu, kai gamtovaizdis keisis, o per kiaurymes matysis dangus bei besikeičianti gamta. Tai simbolizavo, kad Kaunas – šviesus ir atviras miestas. Ženklas buvo apklijuotas antigrafitine plėvele.

Tada savo darbu džiaugėmės ir siūlėme pagaminti 6 tokius riboženklius, kad jie pasitiktų įvairiais keliais į Kauną atvykstančius žmones. Siūlėme ir greta įrengti pasveikinimo šūkius, kaip yra Vilniuje. Čia keliautojus pasitinka žodžiai „Sveiki atvykę“.

Šioms idėjoms miesto vadovai pinigų nerado ir įrengė tik du riboženklius. Dabar į savo darbą liūdna žiūrėti.

Riboženklis prie Vilniaus – Kauno kelio dažnai išterliojamas, dažai nuvalomi, bet dėmės matyti. Taip pat kelis kartus buvo pavogtos pagrindą dengiančios skardos lakštai. Apšviestas tik šis ženklas.

Iš Klaipėdos į Kauną atvykstantys žmonės naktį pilko riboženklio nė nepastebi. Savivaldybė su privačių sklypų savininkais nesugebėjo susitarti, kad iki ženklo būtų nutiestas elektros kabelis.

Šį ženklą siūlėme apklijuoti automobilių žibintų šviesas atspindinčia danga. Bet tai liko neįgyvendinta. Mūsų komanda siūlė už tam tikrą mokestį ženklus prižiūrėti, rūpintis apšvietimu. Tačiau valdininkai su tuo nesutiko. Todėl simboliški miesto vartai ir atrodo tarsi niekam nereikalingi.

Dėl tokios padėties apmaudu. Miestai nuo seno rūpindavosi savo vartais, statydavo įspūdingas arkas, kitus ženklus. Kauniečiai valdininkai, matyt, to nesuvokia, nesugeba išnaudoti ženklų savireklamai.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.