Kvailiai ir kolaborantai jus ramins, kad tokiomis puošmenomis rūpintis yra naivu ir isteriška. Prieš keliasdešimt metų jie būtų sakę, kad nereikia labai nerimauti, kad kai kam ant namo durų nupiešia šešiakampę Dovydo žvaigždę. Kas čia tokio, ramintų jie, ar jau imsime į kiekvieną papeckiojimą kreipti dėmesį.
Georgijaus juostelės oficiali legenda: ženklas pergalei Antrajame pasauliniame kare pagerbti. Na, net ir tai ne visai tiesa. Maskva visada kalba apie „Didįjį tėvynės karą“, nes civilizuoto pasaulio įvykių versija jai netinka: jai reikia tik savosios istorijos apie tai, kaip dar kartą Rusijos rankomis buvo išgelbėtas visas pasaulis.
Karas, pasibaigęs beveik prieš 70 metų, liko bene vienintelis nepajudintas Rusijos tikėjimo akmuo, ir tos pergalės prieš Vokietiją garbinimas yra vienintelis dalykas, kuriuo dar galima suvienyti beveik visus šalies gyventojus. Antrasis pasaulinis karas – tai lyg pakaitinė religija šalyje, kur kiti tikėjimai seniai sudoroti ir ritualai cerkvėse su auksiniais svogūnais egzistuoja tik kylančio šovinizmo aptarnavimui.
Tiesa, Rusijoje ne visi vienodai aktyviai šūkauja, dar ir dar kartą prisimindami savo žygdarbį „kovoje su fašizmu“, tačiau valdantis režimas žino, kad bent jau abejojančius pasmerks visi, ir tas šventas pyktis kitaip mąstantiems bus vieningas.
Net ir negausiai tarpstantys šviesieji Rusijos gyventojai – tie, kas yra liberalūs, vakarietiški, stalinizmu nė iš tolo nekvepiantys, Leonido Brežnevo laikų ir Maskvos olimpiados nepasiilgstantys - staiga persimaino, kai prasideda kalba apie Antrąjį pasaulinį karą. Tada jiems visi žmonės pasidaro arba savi, arba fašistai.
V.Putinas ir jo aplinka tai žino. Jie visada tai žinojo, ir visada tuo naudojosi. Neatsitiktinai bronzinio kareivio skulptūra Taline – tiksliau, jos perkėlimas iš vienos miesto vietos į kitą 2007 metais – buvo proga Rusijai pradėti aitrinti situaciją ir laukti, kol pakankamai kitakalbių Estijos gyventojų pradės daužytis ir galbūt koks rusakalbis bus nubaustas administraciniu areštu už viešosios tvarkos pažeidimus. Tada tuojau galima paskelbti apie fašistų siautėjimą ir pasakyti: „jis kare buvo už vokiečius“.
Ir įvykiai Ukrainoje lygiai taip pat yra siejami su Antrojo pasaulinio karo atmintimi: ukrainiečiai, nenorintys bendros ateities su Rusija, tuojau pateikiami kaip nacių išperos, baltaraiščiai, ir, ko gero, palikuonys tų, kas „per karą tarnavo naciams“.
Ši taktika bus naudojama ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje. Bus stengiamasi dar kartą pabrėžti, kad trys mažos šalys Europos pakraštyje yra dešiniųjų jėgų pakalikai ir širdyje tikrų tikriausi fašistai, kurie net negerbia pačios švenčiausios Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos šventės. Galima sakyti, jie net niekina išvaduotojų atminimą.
Blogiausia, ką mes galime daryti, tai pradėti teisintis ir Rusijai prisiekinėti, kad mes jų žygdarbį Didžiajame tėvynės kare labai vertiname ir esme jiems dėkingi. Štai, prašom, mes gerbiame jūsų norą apsimazgyti Kolorado vabalo spalvos juostelėmis.
Nereikia to daryti. Jei norite, laikykite mus fašistais ar nors ir marsiečiais. Mes prieš jus nesiteisinsime.
Ne, reikia tiesiai pasakyti, ką galvojame ir žinome: tai, kas jums buvo pergalė, mums atnešė tik daugiau nelaimių. Todėl mums ta jūsų pergalė nėra didelė šventė. Tiksliau, mums didelė šventė buvo, kai nugalėtojų palikuonys su visais savo šarvuočiais išsikraustė velniop. Ir mes labiau nukentėjome ne nuo paties Antrojo pasaulinio karo, o nuo to, kas buvo mūsų žemėse po jo.
Tiksliau, mes nukentėjome nuo to, ką mūsų okupuotoje šalyje darė žmonės su tokiomis pat uniformomis ir apdovanojimų juostelėmis, kaip ir tos, kurias čia norite mūsų Lietuvoje raišioti. Ir mums nebuvo čia karas tarp „gerųjų“ ir „blogųjų“. Mums ir vokiečiai, ir sovietai buvo blogi, tik sovietai žymiai ilgiau pasiliko. Ir mums jūsų raudonos penkiakampės žvaigždės bei kūjis ir pjautuvas yra lygiai taip pat nepriimtini, kaip ir svastika.
Manai, žmogau, kad mes turime toleruoti tavo Georgijaus juostelę, nes tu ja didžiuojiesi, ir tau tai istorijos dalis? O tau pačiam patiktų, jei tave sveikintų nacių papročiu iškelta į viršų ranka kas nors, apsirengęs istorine Trečiojo reicho uniforma? Galbūt jam irgi tai irgi yra istorijos dalis.
Todėl Kolorado vabalų spalvos juostelės Lietuvoje nė kiek ne labiau priimtinos, nei vėliavos su svastika ant Karaliaus Mindaugo tilto. Tos juostelės yra priešų simbolika, smulkus ritualinis mūsų laisvės paniekinimas.
Jas toleruoti – tai toleruoti priešo patyčias ir brukimąsi į mūsų šalį ir mūsų reikalus. To negalime sau leisti.
