Valdžios išlaikomos ŽLEK sprendimu neetiškais paskelbtiems leidiniams numatytos net trigubos represijos – jiems taikomas ne 9 proc. lengvatinis, o 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas, jie negali dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose ir gauti paramos iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, rašo „Lietuvos rytas“.
– Ar valdžia, įteikdama savo kontroliuojamai komisijai finansinius vėzdus, nemėgina įvesti žiniasklaidos cenzūros, o jai nepaklususius leidinius tiesiog numarinti? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Seimo nario, buvusio ilgamečio žurnalisto ir redaktoriaus Valdo Vasiliausko.
– Represines galias ŽLEK suteikusios įstatymo pataisos savaip dėsningos ir atspindi priešišką valdžios požiūrį į nepriklausomą žiniasklaidą.
Simboliška, kad šiemet gegužės 7-ąją ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir Vyriausybė pamiršo paminėti 110 metų, kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, sukaktį. Užtat tuo pat metu dviem dienraščiams buvo pritaikytos finansinės represijos.
Finansinis žiniasklaidos žlugdymas prasidėjo, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė panaikino spaudai taikytą 5 proc. PVM lengvatą ir šį mokestį iš karto padidino iki 21 proc. Tada argumentuota, kad taip elgtis verčia krizė ir Europos Sąjungos direktyvos.
Krizė iš tiesų buvo tikra, bet argumentas, kad PVM lengvatų nepripažįsta ES teisė, visiškai melagingas. ES 2006 metais sudarytame paslaugų, kurioms gali būti taikomos PVM lengvatos, sąraše yra ir spauda.
Šia teise kitos ES šalys pasinaudojo maksimaliai. Palyginti su Lietuva, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos rinkos milžiniškos, bet šios valstybės spaudą iš viso atleido nuo PVM. Kitos šalys jai taiko tik 2–3 proc. šio mokesčio tarifą.
Kai Lietuvos spaudai buvo smogta 21 proc. PVM tarifu ir dar panaikintos kitos lengvatos, prasidėjo jos nykimas, kuris tęsiasi iki šiol. Esu įsitikinęs, kad taip pasielgta sąmoningai, siekiant spaudą paklupdyti.
Atrodė, kad dabartinė Vyriausybė atsikvošėjo ir palengvino spaudos padėtį, suteikdama jai lengvatinį 9 proc. PVM tarifą, kuris tebėra didžiausias ES, bet vis viena buvo žingsnis į priekį.
Tačiau lengvatinio PVM tarifo įstatymas nukeliavo į Prezidentūrą ir grįžo su prezidentės pataisa, kuri skelbė, kad ši teisės norma netaikoma reklaminiams, erotiniams ir neetiškais pripažintiems leidiniams.
Tai ir buvo suktybė. Negana to, ši pataisa buvo priimta pačioje Seimo sesijos pabaigoje, o kitą dieną parlamentarai išsivažinėjo atostogauti, neatkreipę dėmesio, kokie žabangai paspęsti spaudai.
– Negi ir jūs, kelis dešimtmečius dirbęs spaudoje, nesupratote, kokį pavojų kelia teisė atimti PVM lengvatą iš ŽLEK nubaustų leidinių?
– Prisipažinsiu, to nepastebėjau ir aš. Mat žiniasklaidos santykius su visuomene, etiką reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas. O čia galimybė smaugti spaudą buvo įrašyta į mokesčių įstatymo pataisas.
Neabejoju, kad tie politikai, kurie sugalvojo šią gudrybę, gerai suprato, jog jei mėgins keisti Visuomenės informavimo įstatymą, apsižiūrės žurnalistai, kils triukšmas ir Seimas gali atmesti pataisą.
Todėl buvo palaukta, kol parlamentarai gyvens jau atostogų nuotaikomis. Tada Prezidentūra tyliai prastūmė savo sumanymą.
– Gal teisė atimti iš spaudos PVM lengvatą, neleisti jai dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose ŽLEK paverčia jau ne žurnalistų savitvarkos, o cenzūravimo institucija?
– Būtent taip ir atsitiko. Valdininkai pajuto, kad kai juos sukritikuoja žiniasklaida, galima pasiskųsti ŽLEK ir sulaukti užtarimo. Nereikia nė kreiptis į teismą, kur tektų faktais įrodinėti savo tiesą.
Teisėjai jau suvokia, kad viešo asmens kritikos ribos yra daug platesnės, todėl spauda gali išsakyti kritišką nuomonę apie jį, o ne vien dėstyti tikslius faktus.
ŽLEK žvelgia kitaip ir visus skundus vertina kaip pateiktus privataus asmens.
Jei, tarkime, žurnalistas neklausia kritikuojamo viešo asmens, ką jis mano apie tą kritiką, neva jau nusižengia etikai.
Regis, ŽLEK virto spaudos kontrolės valdyba. Ją sudaro daugiausia žiniasklaidos senjorai, kuriems valdžia moka už posėdžiavimą ir įgyja galimybę užsakyti, kuriuos leidinius derėtų pamokyti.
Vengiant gresiančio bankroto, neetiškais paskelbtiems leidiniams gali tekti klauptis ant kelių ir žadėti ateityje nekritikuoti valdžios. Taip mėginama spaudą iš demokratijos sarginio šuns paversti valdžios šunyčiu.
