Skundas? Bauda? Banalu. Ko gero, ir nelabai efektyvu. O štai apkalta – kitas reikalas.
Juk šiais laikais ją surengti turėtų būti lengviau nei, tarkim, 2004-aisiais, kai rimti valstybės vyrai iš posto vertė pažeidžiamą tapusį prezidentą.
Tais istoriniais metais ir Konstitucinis teismas atrodė rūstus, kaip Dzeusas ant Olimpo kalno. Rimta atrodė viskas: nuo griausmabalsio valstybės tarnautojo, kaskart sušunkančio „Stot, teismas eina!“ iki svarbiausiojo teisėjo. Suraukti antakiai, skvarbus žvilgsnis, juoda vešli barzda.
Tačiau tai praeities legendos ir padavimai. Dabar populiaresnės nupieštos barzdos. Teisėjų balsai kažkokie pridusę, o ir pats teismas susmulkėjęs. Viena nauda: dabar piliečiams aišku, į ką kreiptis, jei kyla dvejonių dėl nevalos kaimyno ar šiaip kokio įkyraus tipo veiklos, galimai neatitinkančios Konstitucijos dvasios.
Iš kur tokios išvados? Ogi iš darbų kronikos.
Antai vienas naujausių nutarimų: aukštasis Teismas išaiškino, kad dabartinis alyvų atliekų tvarkymo reglamentavimas neprieštarauja Konstitucijai. Tokio išaiškinimo paprašė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pats ilgai skaičiavęs ir neapsisprendęs, ar alyvų gamintojai ir importuotojai gali nesurinkti 30 nuošimčių panaudotų atliekų.
Štai ir pasisakė žmonės juodomis mantijomis, ką jie mano apie konstituciškai reikšmingus žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslus.
O kaipgi – juk valstybinės svarbos reikalas! Belieka skubos tvarka apsispręsti dėl vasarą kažkodėl lopomo greitkelio į pajūrį ar sostinės Kalvarijų turgaus kioskų remonto. O tada jau ateis eilė ir mano kaimyno apkaltai.