Ir sprendžia, reaguoja. Vieni puola ginkluotis – aštresniu žodeliu, kiti mažyte dvispalve juostele mojuoja: „Ei, liūte, aš su tavimi!“ - na, pasirinkimų paletė plati ir daugiaspalvė. Galime rinktis, kokia spalva nusipiešime savo gyvenimą šįkart. Gal raudona?..
Jeigu degtų mūsų namas, iš jo pirmiausia išneštume brangius žmones, augintinius – visa, kas gyva. Paskui, jeigu suspėtume, neštume daiktus, kurie brangūs. Kažkas temptų maišą pinigų, o kitam galbūt brangesnės pasirodytų šlepetės.
Kuomet šalyje yra jaučiama įtampa, kad praeityje vykę skaudūs įvykiai gali pasikartoti, tauta taip pat ima kaupti ir puoselėti tai, ką turi brangiausia. Sutelkiamas didesnis dėmesys į tradicines vertybes, prioritetus ir tautinį identitetą.
Lietuva yra tokia jauna valstybė. Atrodo, kad turėjome taip mažai laiko atsipūsti nuo visų agresyvių „svečių“, sukurti savo valstybę, tokią, apie kurią svajojome, atsidžiaugti savo nuostabia kalba ir pasijausti laisvi ir nepriklausomi, kai jau vėl regime, kad tas aršusis liūtas, į skutus draskęs mūsų svajones, vėl riaumoja.
Tik kaip mes elgiamės šių įvykių fone?
Mes keikiame Rusijos veiksmus tais pačiais rusiškais arba surusintais žodžiais. Atsakome jiems tuo pačiu tonu, intonacija ir netgi turiniu.
Mes kraupstame nuo šių metų Eurovizijos nugalėtojo, šlykštimės šiuo žmogumi, rašome necenzūrinius komentarus, keikiame Europą ir jaudinamės dėl to, kurgi ji ritasi. Panašiai elgiasi ir rusai, nors ir turi savo Verką Serdučką, Kirkorovą (kuris išoriškai labai panašus į Conchitą), bet spjaudosi ugnimi dėl austrų atlikėjo. Ketina drausti „Euroviziją", rengti savo atskirą konkursą.
Tai gal ir mes prisijungtume į tą naują konkursą, kur dalyvautų Rusija, Baltarusija ir Lietuva? Užtat nebūtų jokių vyrų su suknelėm. Būtų viskas taip, kaip surėdyta gamtoje – moterys turėtų ilgus plaukus ir gražias sukneles (tik jokių barzdų), o vyrai būtų su kostiumais. Ir nebūtinai mokėtų dainuoti. Svarbiau – atitikti „normalumo“ dėsnius, tik nežinia kieno suformuluotus ir pasirašytus. Gal Rusijos prezidento?..
Mes draudžiame knygas. Sustabdytas Neringos Mikalauskienės-Dangvydės pasakų rinkinio vaikams „Gintarinė širdis“ platinimas dėl to, kad dviejuose pasakose vienas kitą mylėjo tos pačios lyties asmenys. Tai buvo įvardyta kaip „Agresyvi homoseksualizmo propaganda“. Mes puikiai atsimename spaudos draudimo metus ir to draudimo iniciatorius. Taip pat žinome šalį, kuri labai mėgsta eskaluoti žodį „propaganda“ ir juo prisidengus, bausti bausti bausti. Kodėl mes elgiamės panašiai?
Mūsų auklėjimo sistema vis dar labai panaši į sovietinę. Piktu žodžiu skatinti, auklėti – diržu, bausti ir drausti. Vaikai mums dar nėra savarankiškos asmenybės, o mūsų dalis, kuri privalo paklusti mūsų norams ir tikslams. Stebime, kad tik „pypliai“ neužliptų ant galvos. Ir jie būtinai turi gerbti vyresnius. O vyresni jaunesnius gerbti – pamiršta. Tai labai primena Rusiją, kur, regis, kiekvienas žmogus laukia savo šlovės akimirkos, kai galės pademonstruoti galią.
Kai valytoja galės pagaliau prasibrauti prie tavo užimamo grindų ploto ir griežtu tonu liepti varyti iš čia kuo toliau. Kai policijos pareigūnas laiko savo rankose jūsų dokumentus ir galvoja, ką čia šįkart sukurpus, nes jūs – jo rankose. Labai gaila, bet tą regiu ir Lietuvoje – žūtbūtinį norą pademonstruoti savo galią. Šio bruožo dvelksmą galima pajusti švietimo, biurokratinėse įstaigose, rečiau – aptarnavimo sferoje.
Ketiname drausti abortus, kritikuojame ankstyvą lytinį švietimą. Norime, kad mūsų būtų daug, nežinia iš kur atsiradusių. Nereikalingų ir nesąmoningų piliečių. Nežinančių, ką jie čia daro ir kas jie tokie yra. Ir ką mes darysime su tokia visuomene? Ką kursime? Ar tik ne kažką panašaus į mūsų kaimynę?
Užduosiu paskutinį klausimą – tai ko mes taip putojamės ir purkštaujam prieš didįjį liūtą, jeigu esame beveik bendraminčiai?
