Šalin raudoną komunistų spalvą iš lietuviškos trispalvės!

Šiandien prieš svastiką rengiamos tokios atakos, tarsi velniai būtų susimokę prieš patį kryžių. Čia vertėtų prisiminti Johanno Volfgango Gėtės mintį: kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena. Tiksliau, tik trumparegiai, kuriems terūpi nuosavos nosies galas, bijo jiems nepažįstamų kultūrų, todėl lengva ranka svastiką perrašė Adolfo Schicklgruberio nuosavybėn.

Daugiau nuotraukų (1)

Goda Juocevičiūtė

May 23, 2014, 9:41 AM, atnaujinta Feb 13, 2018, 3:05 PM

Vakarų pasaulyje iš istorijos saugyklų mėginama ištrinti faktą, kad tai – archainių kultūrų ženklas, prigijęs ugnies ir saulės kulto metu, kai laikas dar nebuvo persiritęs per mūsų erą. Svastika aptinkama indoiranėnų, taip pat senovės baltų ornamentikoje, iki šiol yra svarbi Tibeto bon religijoje, hinduizme bei budizme. Azijos regione, kur telkiasi daugiau nei pusė planetos gyventojų, tai vienas sakraliausių simbolių.

Nė neverta plėstis aiškinant, kad šis saulės ženklas priklauso visai ne įžūliam plagiatoriui fiureriui, ne vokiečių naciams ar pusgalviams neonaciams. Čia, pas mus, galite mojuoti krūvomis knygų ir mokslinių darbų, šūsnimis nuotraukų, darytų Rytų kraštuose, kur svastika gyvena savo laimingą gyvenimą jau tūkstančius metų, – visa tai nepadės. Vien dėl to, kad ornamentas kelia neigiamas asociacijas saujelei pasaulio žmonių, jis nebegali būti savimi.

Normalioje visuomenėje tiems, ką koks nors zigzagas, kringelis ar raitinys gąsdina, būtų pasiūlyta kreiptis į psichologus. Jie vieną baimę moka pakeisti kita, o sumanesni specialistai geba žmogui padėti bent iš dalies atsikratyti neadekvačios reakcijos į aplinkos detales.

Be to, būtent dabar kaip niekad reikia puoselėti autentišką archainių kultūrų palikimą, o nesistengti jo atsikratyti. Tačiau daroma viskas atvirkščiai. Gal net specialiai.

Priešiškumo ašmenys smailinami ir prieš kitus daugiaamžę istoriją bei gilią reikšmę turinčius vaizdinius. Tarp jų – ir Veneros planetos bei piktosios dvasios sutramdymo simbolis – pentaklis. Savu laiku jį uzurpavo komunistai.

Kūjis ir pjautuvas – ir tie tapo nepageidaujami. Na, dėl šių primityvių darbo įrankų draudimo mes tikrai tapsime morališkai tyri ir sutvirtėję. Be to, tokias atgyvenas dabar vis tiek išstumia išmaniosios technologijos. Menas be jų irgi kaip nors išsivers.

Tačiau ne čia esmė. Absurdas, kad tam tikros ornamentinės figūros ar daiktai tiek pripumpuojami velniavos, jog, rodos, ne žmonės nusikaltimus daro, o piešinukai. Matyt, dėl to, kad pasaulyje veidmainystė pasiekė apogėjų.

Štai Jungtinėse Valstijose ir Europos Sąjungoje, kur idiotiškų draudimų jau daugiau nei saviraiškos laisvės, šautuvai, kulkosvaidžiai, pabūklai, tankai bei NATO naikintuvai rodomi be apribojimų. Kaip kalakutai krūtines išpūtę saldofonai, šventiškai nusiteikę, išsižiojusioms minioms demonstruoja mirtį sėjančią karo techniką. Po to tais pačiais kerinčiais ginklais beprasmiškai išžudoma ir suluošinama daugybė niekuo dėtų civilių svetimuose tolimuose, nafta ir naudingomis iškasenomis turtinguose kraštuose.

Bet tai niekam nekliūva. Kankinti ir žudyti gyvas būtybes atrodo sveikintina ar mažų mažiausia menkniekis, palyginti su tuo, kokias grėsmes kelia koks nors piešinys įsižeidusios žmonių grupelės vaizduotėje. Jų angažuotos interpretacijos ir abstrakčios asociacijos tampa svarbesnės už pačią kultūrą, tradiciją ir realius faktus.

Tuomet uždrauskime ir raudoną spalvą. Rytų Azijoje nuo neatmenamų laikų ji buvo siejama su vyrišku pradu, laime ir sėkme. Deja, XX amžiuje raudoną nusisavino komunistai. Šiandien ji nublanko, vis dėlto tūkstančiams planetos gyventojų vis dar primena Lenino, Stalino, Mao Zedongo, Polpoto ir kitų to paties politikos kamieno išgamų žiaurumus. Plazdenant ryškiai raudonai vėliavai, Sovietų Sąjungoje, Tolimuosiuose Rytuose išskersta ir nukankinta milijonai žmonių.

Taigi, turėtume pradėti nuo savo tautinės vėliavos. Joje negali likti komunistų spalvos! Taip pat reikėtų uždrausti dizaineriams kurti erotines raudonas suknias. Raudonas apatinis trikotažas galėtų likti su sąlyga, kad jis nebūtų atvirai demonstruojamas per bikini konkursus ir „pupyčių“ kalendoriuose. O raudonas nagų lakas – tai patys tikriausi nelabojo monai!

Kitas žingsnis – bausti muzikos kanalus ir radijo stotis, kai leidžia Chriso de Burgho šlagerį „Lady in Red“. Taip pat griežtai drausti televizijoms transliuoti futbolo rungtynes, kai žaidžia „Manchester United“, nes jie vadinami raudonaisiais velniais.

Bet grįžkime prie jau atliktų mūsų minčių prievaizdų žygdarbių. Antai terminai, kurie ilgus dešimtmečius buvo vartojami natūraliai, be jokio negatyvaus užtaiso, dabar, pasirodo, įžeidžia. Tamsiaodį vadinti negru yra nusikaltimas, o juoduku – savaime labai gerai. Jei negras, tai neva pavojingas, panašus į beždžionę vergas, o jei juodas afroamerikietis arba afroafrikietis, tai šilkinis, nors prie žaizdos dėk. O gal atvirkščiai ar tik truputį kitaip. Taip jau ir visai susipanioti galima.

Daugiau sumišimo bei trinties atsirado ir, kai Europos veltėdžiai sugalvojo, kad čigonus originalus apibūdinimas žeidžia. Gal jau pastebėjote, kad kai žiniasklaida praneša apie narkotikus platinančius taboro kipšus, juos vadina čigonais. O jei reklamuojamas koks nors toleranciją turintis skleisti renginys, tai rašoma ne apie čigonų, o apie romų integraciją į visuomenę. Šimtus metų pasaulyje niekas nesugebėjo jų integruoti, tačiau Marijos krašte viskas įmanoma.

Tyčinis terminų supriešinimas bei primygtinis žodžių pakaitalų kišimas į mūsų sąmonę gimdo dar negatyvesnes reikšmes ir nepakantumą. Prie visuomenės kiršinimo prisideda gausiai privisusios lygių galimybių, mažumų, nepilnamečių gerovės, kovos su smurtu agentūros, pro įtartinus vamzdelius maitinamos įvairių ES ir Skandinavijos šalių fondų.

Jei šios organizacijos iš tiesų siektų daugiau darnos ir taikos aplinkoje, tai greitai paprasčiausiai nebeturėtų ką veikti ir iš ko gyventi. Tad jos dar labiau aštrina konfliktus tarp skirtingų gyventojų grupių, prisidengdamos kieno nors teisių gynimu.

Europinės kilmės dykaduonių aktyvistų pakerėtos galvą kelia lietuviškos komisijos, inspekcijos. Šių misija išties ypatinga. Prisiminkime nenuoramas kalbos biurokratus, kurie jaučiasi galį kontroliuoti rašytojų, žurnalistų, reklamos kūrėjų vaizduotę: neleidžia vartoti kokių tik širdis geidžia sąvokų ar sakinių konstrukcijų, net stiliaus, tokiu būdu tiesiogiai varžo žodžio ir minties laisvę.

Jos išvis greitai neliks ir atskirose mokslo šakose. Jau kaip normalus, savaime suprantamas dalykas traktuojami tam tikrų istorinių versijų draudimai. Jau nebegalima suabejoti žydų holokausto teorija ir mėginti tikslinti jų tautos naikinimo mastus. Tyrinėtojams neleidžiama prieštarauti iš ES viršūnėlių nuleistai nuomonei. Kitaip tariant, istorikai nebegali laisvai reikšti savo įsitikinimų ir prielaidų bei pateikti skaičių, kurie neatitinka oficialios pozicijos.

Įdomiausia, kad daugėja tokių naivių visuomenės veikėjų ir kolegų žurnalistų vidutiniokų, kurie deklaruoja ginantys demokratiją, bet patys nė nepastebi, kaip ekstazės apimti skatina diktatūros ir cenzūros ideologiją.

Juk tie, kas iš prigimties yra glitūs, lengvai priglunda prie naujų draudimų net nemirktelėdami. Ir sovietmečiu prisitaikėliai visai neblogai gyveno, netgi su pasimėgavimu įsijautę pūtė ditirambus vienintelei teisingai partijai bei jos skelbiamai tiesai.

Kaip matote, komunistinę praeitį ir demokratinę dabartį vienija panašūs žmonių mąstymo kontrolės ir jų kiršinimo mechanizmai. Ir anuomet, ir šiandien bandas užvaldžiusi trumparegystė. Dėl to nebematoma ne tik praeitis, bet ir neįžiūrima visai netolima ateitis.

Šiandien Vakarų pavyzdžiu mūsų lietaus kraštas nublūdo iki tiek, kad demokratinės šalies pilietis turi rinkti žodžius – tiesiogine prasme, ir nebegali deklaruoti savo pasaulėžiūros, religinių simbolių ar nuomonės, jei tam nepritaria kietoji Dalytė, vyriausybė, Seimas, savivaldybės arba valstybę spaudžianti saujelė godžių ir įtakingų individų iš kitų šalių.

Užuot iš lyg ir draugiškų mums Vakarų importavę gerus automobilius, kokybiškus, elegantiškus drabužius ir pažangias technologojas, importuojamės kvailus ir žalingus draudimus. Policiniai visuomenės auklėjimo metodai ugdo naują zombių kartą. Žmonėms bus visiškai atrofavęsis jautrumas, kritinis mąstymas, įgūdis lyginti ir analizuoti.

Nereikėtų stebėtis, kai bus pamiršta, o gal net ir uždrausta priminti, jog kadaise Vakarų Europa buvo sektinas laisvės pavyzdys, paskui kurį iš okupantų gniaužtų ištrūkusi plaukė ir Lietuva kaip žuvis paskui jai pamestą masalą.

Žmonės siekė laisvesnio ir turtingesnio gyvenimo, tačiau nesitikėjo, kad atsimuš į demokratinę diktatūrą, brukančią pačius kvailiausius suvaržymus, suktai dangstydamasi žmonių gerovės siekiais. Šiuolaikinė ES žingsnis po žingsnio tolsta nuo savo pirminio būvio ir tampa gal net slidesniu ir klastingesniu monstru už tą imperiją, kurią mūsų tauta sugriovė – SSRS.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.