Su trenksmu sugriuvo neseniai veiklą pradėjusio kelionių organizatoriaus „Go Planet Travel“ suręstas kortų namelis.
Daugiau kaip šimtas klientų Turkijoje tapo įkaitais, kai šios šalies viešbučių savininkai atsisakė jiems atiduoti net pasus.
Pasirodo, už gyvenimą Antalijoje sumokėta ne eurais, doleriais ar litais, o viso labo pažadais. Kaip ir atostogautojus nugabenusiems vežėjams.
Tenka pripažinti, kad nesklandumus pavyko greitai užglaistyti. Įsitraukė draudimo bendrovės, netgi konkuruojančios įmonės, pažadėjusios pasirūpinti svetur įstrigusiais bėdžiais.
Civilizuotas krachas? Nelygu, kaip pažiūrėsi.
Vos įsikūrus „Go Planet Travel“ netrūko įspėjimų, kad ji ilgai nepatrauks.
Abejonių kėlė ne tik pusvelčiui parduodami kelialapiai, bet ir šios įmonės vadovų „patirtis“.
Mat prie jos vairo stojęs M.Laivys anksčiau į kapus jau nuvarė tą pačią „Star Team Group“.
Tačiau teismas šį verslininką beveik išteisino, todėl niekas netrukdė jam iš naujo bristi į tą pačią pelkę. Galų gale, kaip rodo ne vienas pavyzdys, net ir kelis kartus anksčiau bankrutavęs žmogus retsykiais tampa sėkmingo verslo istorijų herojumi.
Juolab kad šįsyk M.Laivys gali nusiplauti rankas – pastaruoju metu jis jau nebuvo šios įmonės vadovas. Grupės bendrovėms diriguoja asmenys turizmo rinkoje nieko nesakančiomis pavardėmis.
Užtat šios profesijos žmonių legendos pavardė gerai žinoma iš I.Ilfo ir J.Petrovo romano „Aukso veršis“. Tai zicpirmininkas Funtas, vadovavęs „Ragų ir nagų“ kontorai. Tiesa, vadovavimas buvo toks, kad dėliojo antspaudus, kur jam nurodyta, imdavo algą, o galiausiai buvo išvežtas į cypę.
Zicpirmininkų nestinga ir Lietuvoje. „Go Planet Travel“ atveju jų vaidmenį dar teks aiškintis, juolab kad kompanijos galai gudriai suslapstyti šiltajame Kipre. Tik ar pavyks viską atkapstyti?
Kol kas ankstesnės teisėsaugininkų pastangos rodo, kad Funto sekėjai nukentės nesmarkiai, juolab kad jais buvo ar dar bus pasirūpinta. Užtat juos nusamdę ostapai benderiai greičiausiai galės toliau medžioti lengvatikius ir kaupti pinigus išsvajotoms kelionėms į Rio de Žaneirą kaip „Aukso veršyje“.
Daugiau nei prieš metus Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas R.Kuodis nedviprasmiškai užsiminė, kad reikėtų išsiaiškinti, kas už virvučių tampė jau laidojamo Ūkio banko vadovus. Mat prievaizdams nekilo abejonių, kad šie tėra statytiniai.
Vandens Nemunu ar Maskvos upe, netoli kurios pastebėtas Ūkio banko įkūrėjas V.Romanovas, nemažai spėjo nutekėti, tačiau ar kas nors pajudėjo? Girdėti neteko.
Lygiai taip pat uždarytų kredito unijų zicpirmininkai pasėdėjo po kelias savaites areštinėse ir vėl mėgaujasi laisve. O ar kaltininkai ir scenarijų autoriai rasti? Galbūt, tačiau to niekas viešai nėra paskelbęs.
Sakote, teisėsaugos malūnas sukasi lėtai, bet užtikrintai? Neatrodo. Kitaip vargu ar be antrankių tebevaikščiotų prekybos plotų nuoma užsiimantys veikėjai, mokėdavę prie konteinerių surastiems zicpirmininkams po 10 ar 20 litų už parašą reikiamame popierėlyje.
Kažin ar sykį šimtus žmonių apgavę kelionių rengėjai vėl galėtų imtis to paties, jei valstybėje egzistuotų derami saugikliai, sergėjantys klientus nuo tokių „verslininkų“.
Teisėsaugininkai 2011-aisiais, kai mūsų valstybė tik lipo iš krizės duobės, skambino pavojaus varpais, kad masiškai atgimsta feniksai: skolos sukabinamos vienai įmonei, kuriai vadovauja kažkoks Funtas, o naujai įsteigta bendrovė vėl imasi tos pačios veiklos ir net dalyvauja valstybės įstaigų skelbiamuose konkursuose.
Parėkavo prokurorai apie feniksus ir nutilo. Gyvenimas juk ir šiaip gerėja, tai kam čia kaišioti pagalius į kažkieno nešvaraus versliuko ratus? Juolab kad zicpirmininkų, atrodo, nors vežimu vežk.
