Dėstytojai dar tiki, kad po 50 metų jų nepakeis kompiuteriai

Politologas, Bato universiteto Jungtinėje Karalystėje lektorius ir Oksfordo universiteto vyresnysis mokslinis bendradarbis Ainius Lašas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime pamėgino pažvelgti į labai tolimos ateities mokslo įstaigas. Keista, tačiau jo pranešimas, kaip ir daugelio po to vykusios diskusijos dalyvių pasisakymai, nevirto liaupsėmis technologijoms.

„Ateitis – tai mokslas per trauką, o ne per prievartą“, - įsitikinęs A.Lašas.<br>T.Bauro nuotr.
„Ateitis – tai mokslas per trauką, o ne per prievartą“, - įsitikinęs A.Lašas.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Arnoldas Lukošius iš Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimo

2014-07-11 16:35, atnaujinta 2018-02-12 01:23

Atvirkščiai – atrodo ateityje svarbiausias vėl bus žmogus ir žmogiškumas. Tiesa, klausimas, kiek dabarties gyventojų sugebės atitikti tam žmogui keliamus reikalavimus?

„Internetas nepakeis mokyklos, tačiau technologijos taps milžiniška parama dėstytojams“, – taip būtų galima trumpai apibendrinti A.Lašo pranešimą.

Jo teigimu, ateityje technologijos mokslo šaknį gali padaryti ne tokią karčią, tačiau kiekvienam norinčiam kažko pasiekti bus privalomas kūrybingumas, o iš kur jo paimti neturinčiam, šio pranešimo metu taip niekas ir nepasakė.

„Ateitis – tai mokslas per trauką, o ne per prievartą. Aišku, negalima mokslo paversti vien žaidimais, tačiau technologija – tai būdas pritraukti, sudominti nuo pat mažų dienų ir rasti individualų priėjimą prie kiekvieno. Jei žiūri istorijos pamoką keliaudamas trimate senovės Roma kompiuteryje, ar stebėdamas kitus įvykius lyg savo akimis, žinias įsisavini visai kitu lygiu. Jau dabar rengiami tokie projektai, tik jie kol kas atrodo šiurkštokai, tačiau mokslo technologijos juda link to“, – kalbėjo A.Lašas.

„Išmoksime vertinti klaidas. Juk jos nėra blogis, o kelias į atradimą. Juk labai daug atradimų daroma būtent per klaidą. Jos mums padeda mokytis. Aišku, jos turi būti konstruktyviai analizuojamos, o ne nuolat kartojamos. Tačiau į klaidas turime žiūrėti ne kaip į trūkumą, o kaip į būdą mokytis.

Kūrybingumas ir dabartinei ekonomikai itin aktualus. O ateityje, po 50 metų? Daugelis vidutinių darbų bus automatizuoti, iš žmogaus bus reikalaujama kūrybos, ir daugiausia darbų bus būtent tame sektoriuje. Jei norime ko nors pasiekti, turime jau dabar judėti link to, apibrėžti save kaip kūrėją“, – kalbėjo dėstytojas.

Dar viena jo ateities vizijos ypatybė – mokslas visą gyvenimą – matyt, jau ir dabar puikiai žinoma tiems, kurie nori išsilaikyti aukšto lygio darbuose arba tiesiog išlikti savo darbo specialistais. Per praėjusį dešimtmetį suaugusių žmonių universitetuose padaugėjo 150 mln., dabar šis skaičius auga dar sparčiau, tad mokytis su studentais privalės ir profesoriai.

Labai trumpai išdėsčiau A.Lašo įžvalgas, kurias gerokai papildė ar savaip pakomentavo paskui vykusios diskusijos dalyviai. Tiesa, kadangi dalyviai irgi buvo dėstytojai, tai diskusija virto kiekvieno pasisakymu.

Pirmasis atsistojo KTU Fizikos katedros profesorius, Medžiagų mokslo instituto direktorius, habilituotas daktaras Sigitas Tamulevičius: „Atkreipkite dėmesį – Ainius Lašas skaitė pranešimą, bet pats. Gyvai. Nepaleido per televizorių, neatsiuntė kompiuteriu. Taigi emocinis ryšys su kolega yra labai svarbus, ir niekas to ateityje nepakeis. Studentai ir dabar turi elektroninę medžiagą, tačiau į paskaitas eina. Nes statistika paprasta – nebendraujant tiesiogiai bent 90 proc. virtualių studentų kurso nebaigia, atkrenta.

Taip, paskaitose viso nepasakysi, tad formos prasme reikalinga ir elektronika, tačiau man įdomiau turinys. Ką mes duosime po 50 metų?

Mokslas – tai ne vien dėstymas, tai žinių generavimas, o procese dalyvauja ir dėstytojas, ir studentas. Dabar mes turime tą trenerį, dėstytoją, kuris dirba. Mūsų darbo sritis yra medžiagų inžinerija ir nanotechnologijos. Lietuvoje labai sunku rasti su jomis dirbančią įmonę – reikia daug investicijų, tai naujausia technologija. O universitete aplinka yra sukurta, mes tai darome. Į KTU Santakos slėnį, kur bandome pritraukti ir sujungti į visumą mokslą, studijas bei verslą, investuota 200 mln. litų.“

Taigi vienas iš mokslo įstaigų išlikimo garantų – investicijos į mokslą ir asmeninis bendravimas su dėstytoju.

Viliaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Nekrošius tiki, kad ateityje mokysimės esminių vertybių: „Kaip mes mokysimės, tarsi ir viskas aišku. O štai, ką mokysimės? Tai rimtas klausimas. Karta su vienu draugu, Kioto (Japonija) universiteto profesoriumi, diskutavau, kuo skiriasi geras universitetas nuo prasto. Jo atsakymas buvo puikus: „Geras universitetas turi gerus studentus. Geras studentas mokosi pats, o normalų reikia mokyti. Todėl gerame universitete mažiau reikia dirbti.“

Bet kodėl geras studentas renkasi tam tikrą universitetą ir paverčia jį geru? Ne dėl sienų architektūros ar skambaus pavadinimo, o todėl, kad ten dirba geri profesoriai. Tokia nuostata nepasikeis ir po penkiasdešimties metų. Juk jei visiškai tą pačią programą pagal tą pačią medžiagą dėstys srities žvaigždė ir tiesiog dėstytojas, visi rinksis daugiau pasiekusiojo paskaitą.

Ko mes mokomės universitete? Dėlioti gyvenimo dėlionę. Santechnikui ta dėlionė kliuvo daug paprastesnė, jis gali puikiai ją išmokti ir gyventi net geriau už pasirinkusį sudėtingesnę. Bet atėjusieji į universitetą pasirinko platesnę dėlionę. Todėl jiems ir norisi klausyti turinčiųjų patirties. Todėl niekada neišnyks tikras universitetas su tikru dėstytoju – virtualumas čia nieko nepakeis.

Ateityje vis labiau semsimės ne žinių, o patirties. Globaliame pasaulyje daug mažiau reikia išmokti konkrečių taisyklių, tad vis dažniau grįšime prie esminių vertybių. Nes tik tam tikras mąstymo tipas ir skiria universitetinio išsilavinimo žmogų nuo kitų.“

Nors galima ginčytis, kad, radęs labiau patyrusį internete, o ne savo auditorijoje, studentas ten ir ieškos tos patirties, bet mintis suprantama ir aiški. Mokslo politikos ekspertas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos tarybos narys Arūnas Mark vis dėlto tiki ir technologijų nauda, o tikisi, kad išmoksime dirbti visi kartu, nekreipdami dėmesio į savo keistenybes:

„Pasaulio laukia daugybė iššūkių – demografiniai pokyčiai, epidemijos, gamtos katastrofos. Ta pati technologija, kai robotai keičia darbuotojus, sukurs daugybę konfliktinių situacijų. Kaip išmokti jas valdyti? Patarimas: mokytis aplinkoje, kurioje jau yra nuomonių skirtumas ir įvairovė. Todėl gerieji universitetai mėgina pritraukti kuo skirtingesnių tipų žmonių – skirtingų rasių, lytinių orientacijų, religijų – kad besimokant ten būtų mokomasi ir bendrauti, spręsti santykių problemas ir pamatyti, kaip gali išgyventi įvairovė.

Mes visai nekalbame apie darbininkų išmanumą, o jiems to irgi reikės. Ateina laikas, kai kiekvienas žmogus turės būti inovatorius. Manau, kad mokslo platformos tinklas yra ateitis. Jei susirandi tinkle kursą, kurį dėsto tau patinkantis žmogus, atsiranda ir emocinis ryšys.

Labai daug įdomaus galima išmokti įvairiais būdais, tačiau jei nėra trenerio, dėstytojo, kuris parodo perspektyvą, teisingą požiūrį, sunku siekti ko reikia. Taigi ateityje, manau, dėstytojavimas bus ne paskaitų skaitymas, o daugiau mentorystė.“

Kad ir kaip  būtų, viską išklausęs supratau, jog išties pasakyta labai daug tiesos. Tik ne apie mokslus po 50 metų, o apie tai, kas kai kur jau yra, o mus tiesiog privalo pasiekti per dešimtmetį. Gal ir gerai – kam ten rūpi, kas po tų 50 metų bus?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.