Tačiau rusiškos Vilniaus centro vidurinės mokyklos paaugliams visa tai mažai rūpi. Kaip ir kitomis kalbomis kalbantiems bendraamžiams, jiems iš pirmo žvilgsnio rūpi tik išmanieji telefonai.
Tačiau jie tikrai nėra agresyvūs, pikti ar nedraugiški. Kai praktikė Gabija Vitkevičiūtė ironiškai pasiteiravo, ar ji būdama pamokoje netrukdo žaisti telefonais, šie lyg ir susigėdę atsakė, kad ne. Kai kurie paslėpė žaisliukus.
G.Vitkevičiūtė – komunikacijos specialistė, kartu su neformalaus ugdymo projektu „Kūrybinės partnerystės“ pasišovusi padaryti, regis, neįmanomą dalyką. Aktoriaus Pauliaus Tamolės padedama, ji nuo praėjusių metų gruodžio bandė motyvuoti vaikus mokytis.
Blogiausi rusakalbių pažymiai buvo iš lietuvių kalbos, istorijos ir etikos dalykų.
„Mūsų reikalas nebuvo diskutuoti, kodėl taip yra. Mes tiesiog priėmėme tai kaip faktą: galbūt nepatinka dalykas, galbūt blogai dėstoma. Tiesiog matėme, kad yra „raudona šviesa“, – pasakojo ji.
Patarė žiūrėti lietuviškus kanalus
Su mokykloje nuo rugsėjo dirbančiu P.Tamole ji sumąstė neįprastą lavinimo būdą. Vaikai turėjo susukti žinių laidą apie renesanso epochos aktualijas. Ne bet kaip, o lietuvių kalba.
Tai sukėlė sunkumų, nes, anot G.Vitkevičiūtės, jos mokomi rusų paaugliai su lietuvių kalba susiduria retai. Dėl to ji mokiniams patarė namuose žiūrėti lietuviškus televizijos kanalus.
„Iš viso patariau žiūrėti žinias bet kokia kalba – vien tam, kad matytų laidų struktūrą. Taip pat patariau skaityti laikraščius. Jiems susižvalgius suvokiau, kad namuose jie neturi lietuviškų kanalų. Kieme jie neturi lietuviškai kalbančių draugų, su niekuo nebendrauja. Ir mokykla jų yra rusakalbė. Viskas – kalbos niekur neišmoksi“, – apie aklavietę primenančią situaciją pasakojo praktikė.
Tačiau G.Vitkevičiūtė buvo nusiteikusi ryžtingai – ant lėkštutės jauniesiems rusakalbiams nepadėsi nieko. Pasak jos, išmokyti juos lietuviškai – ne taip paprasta.
„Bet absurdas tas, kad jie turi laikyti egzaminą kartu su lietuviais. Mano tikslas buvo jiems padėti suprasti, kad kalba yra privalomas dalykas, kad nereikia jos ignoruoti ar protestuoti“, – pasakojo ji.
Čia pat pridūrė nemananti, kad jiems nusispjauti į lietuvių kalbą: „Jie juk čia gyvena. Paprastą kalbą jie moka, bet apie jokį raštingumą mes negalime kalbėti.“
Nustebino mandagus abejingumas
G.Vitkevičiūtė dar projekto pradžioje klasėje paklaususė paauglių, kuo jie norėtų būti, ką planuoja po mokyklos. Visi kartojo tą patį: „Šitoj Lietuvoj“ nėra ką veikti, ta lietuvių valdžia – neįdomu, reikia važiuoti dirbti į Norvegiją."
Toks neigiamas nusiteikimas praktikei trimitavo apie žemą paauglių savivertę: „Jie neturėjo nacionalinio ūpo, sveikatos, jiems neįdomu gyventi Lietuvoje.“
G.Vitkevičiūtei ypač įstrigo jos mokyto Aleksandro atvejis. Paauglys pamokos metu pareiškė: „Man taip neįdomu, kad aš net papasakoti negaliu. Kam čia viso to reikia? Man neįdomu nei tos jūsų kameros, nei tos jūsų istorijos.“
Po tokių žodžių pašnekovė teigė supratusi, kad turi kelias galimybes. Viena iš jų buvo nubausti mokinį, įrašyti jam neigiamą pažymį. Kita - pasikalbėti.
„Sakau: „O kas tau įdomu, Aleksandrai?“. „Kas, kas – kompiuteriai.“ Sakau: „Žiūrėk, mums reikės televizinių dengimų. Gali mums pririnkti nuotraukų pasikonsultavęs su bendraklasiais? Ar gali mums taip padaryti?“. „Nu tak aišku, kad galiu“, – pokalbį klasėje perpasakojo praktikė.
Tad susuktose renesanso žiniose Aleksandro kaip reporterio nėra – paauglys liko už kadro. Pasak G.Vitkevičiūtės, gavęs mėgstamos veiklos, Aleksandras dirbo patenkintas – darbus padarė iš visos širdies.
Ką reiškia būti būti rusu Lietuvoje Su abejingais paaugliais dirbti iš pradžių buvo nelengva – moksleivius reikėjo tarsi pažadinti.
Visi kartu ėjo ir stebėjo, kaip dirba Lietuvos naujienų tarnybos. Rusakalbiai paaugliai rinko istorinę informaciją, ją pritaikė žinių formatui. „Ir tam neprireikė didelio biudžeto. Viskas vyko susitarimo pagrindais“, – pasakojo praktikė.
Elgesio etikos vingrybių paauglius mokė Arminas Lydeka. G.Vitkevičiūtės pakviestas, Seimo narys paaiškino, kur ir kada nemandagu naudotis mobiliaisiais prietaisais. Stengdamasi parodyti, kad būti rusu Lietuvoje nėra sunku ar smerktina, G.Vitkevičiūtė taip pat buvo pasikvietusi savo draugę, Lietuvos rusę, pasidalyti patirtimi.
Moteris, vardu Svetlana, papasakojo paaugliams, kur išmoko lietuviškai, apie savo sėkmingai Lietuvoje plėtojamą verslą ir tai, kad savo vaikus ji ketina leisti į rusų darželį.
„Svetlana lietuviškai kalba laisvai, nors ir su akcentu, bet kalba puikiausiai – be klaidų. Ji patarė vaikams niekada nebijoti klausti, paprašyti juos taisyti. Jiems buvo paaiškinta, kad jie nėra kažkokie lievakai šioje šalyje“, – jų žargonu pasakojo G.Vitkevičiūtė.
Susigyveno ir tarpusavyje
Praktikė tvirtino į „Kūrybinių partnerysčių“ projektą nuėjusi, nes matė jame prasmę. Pasak jos, vaikai, paaugliai yra nemeluojantys žmonės.
„Tu kaip nuogas. Jeigu per daug bandysi vaidinti draugą, nepataikysi. Jeigu būsi tetutė, irgi nieko nebus. Reikia dirbti iš visos širdies. Neturėjau lūkesčių tapti jų drauge. Tačiau labai norėjau sukurti to abipusio pasitikėjimo aplinką“, – teigė G.Vitkevičiūtė.
Tuo metu, kai praktikė prisijungė prie projekto, klasę, su kuria ji dirbo, sudarė mažos susiskaldžiusios grupės. Projekto pabaigoje jos jau buvo komanda – net susikūrė savo puslapį socialiniame tinkle, pietaudavo prie vieno stalo.
„Projekto pabaigoje jie tikrai nebesėdėjo su tais telefonais. Iš pradžių pasiskirstydami darbus turėdavome net išsiskaičiuoti, nes niekas nenorėjo dirbti. Pabaigoje, kai paprašiau ateiti vieno žmogaus padėti su viena užduotimi, atėjo septyniese“, – šypsodamasi pasakojo G.Vitkevičiūtė.
Ji pasakojo, kad lietuvio gido padedami rusakalbiai paaugliai geriau pažino Vilnių – daugiakultūrį miestą, glaudžiantį įvairiausių tautybių ir konfesijų žmones. Pasak praktikės, tai vaikams padėjo pamilti miestą. „Mano požiūriu, kalbos kultūra yra žmogaus kultūra. Mes privalome mokėti valstybinę kalbą, tarsi mokame valytis dantis“, – teigė G.Vitkevičiūtė.
