Kremliaus informacinio karo bombos jau seniai krinta ant Lietuvos, o mes tik ginamės. Ir, beje, gana nevykusiai.
Viešojoje erdvėje pasirodė JAV Pasaulio politikos instituto profesoriaus J.Michaelo Wallerio raginimas priimti Maskvos informacinį karo iššūkį ir pradėti aktyvius veiksmus.
Jo manymu, pats laikas duoti atkirtį Kremliui, kuris, spekuliuodamas istorija, kaltina lietuvius buvus aktyviais nacių talkininkais. Profesorius ragina Maskvos meškos snukį panardinti į jos pačios kruviną istorijos mėšlą, atskleisti stalininio teroro nusikaltimus, priminti Josifo Stalino koketavimą su Adolfu Hitleriu.
Amerikietis per vėlai atsibudo. Iš tiesų geriausias laikas Rusijos imperinėms jėgoms suduoti atsakomąjį kirtį informacinio karo fronte jau pradelstas.
Iš pradžių švelnias, manevringas dezinformacines diversijas kremliškoji propagandos kariauna pradėjo tokias žvalgybiniais reidais, kaip 2004 metais sukurtas dokumentinis filmas „Miško broliai“, kuris pamėtėja tik lengvą šešėlį ant Lietuvos okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo istorijos.
O baigė atviru melo, dezinformacijos, iškreiptais faktais užtaisytų bombų ataka, tokia kaip Rusijos istoriko Aleksandro Diukovo knygos, straipsniai internete ir spaudoje, kuriuose jau tiesiai rėžiama, jog lietuviai buvo nacių sąjungininkai, žydšaudžiai, ir tik stalininė Rusija išgelbėjo Lietuvą nuo gėdos ir moralinio žlugimo.
Maždaug nuo 2002 metų buvo matyti ženklų, kad Rusijoje prasideda savotiški manevrai, rodantys pasirengimą informacinei atakai prieš Lietuvą, Baltijos šalis, prieš Vakarų Europą ir JAV.
Pradžia buvo J.Stalino kulto gaivinimas – palengva, tyliai šalinant iš visų rūšių medijų Boriso Jelcino epochai būdingą objektyvizmą ir rusiškai jausmingus atgailos už kruvinąjį sovietmetį motyvus.
Kaip pokalbyje su portalo lrytas.lt žurnalistu pastebėjo žymus JAV istorikas Tomothy Snyderis, V.Putinas vargu ar yra įsitikinęs stalinistas ar asmeniškai jaučia nepalankumą Baltijos šalims, taigi ir Lietuviai.
Tapęs prezidentu V.Putinas suprato, jog Rusija kaip stipri šalis išnyks, o jos gyventojai prasigers arba iššaudys vienas kitą nesibaigiančiose kriminalinėse „razborkėse“, jeigu jiems nepamėtės optimistinę jauseną sukeliančios idėjos.
KGB karininko vaizduotė nesiekė toliau, kaip tik nuvalyti kraują nuo J.Stalino munduro, atgaivinti sovietinės imperijos ilgesį, blogio centrą vėl perkelti į Vakarus.
Iš tiesų, mes, lietuviai, pernelyg riečiame nosį ir įsivaizduojame, jog Maskvos propagandinės atakos pagrindinis tikslas esame mes, Baltijos šalys, ir pirmiausia Lietuva.
Nors ir kaip imperinės jėgos Rusijoje trokštų važiuoti į Palangą vasaroti be vizų, kaip į Krymą, jos nešvaistytų tokiam menkam tikslui milijardų, pirkdamos savus ir užsienio žurnalistus, istorikus, mokslininkus, užsakydamos brangius TV projektus.
Rusiško propagandinio karo tikslas iš tiesų yra šantažuoti Vakarus, verčiant ES ir JAV pirkti kuo daugiau rusiškų dujų ir naftos, ir noras, kad Vakarai realiai netrukdytų numaldyti maištingųjų regionų, kuriuos Maskva laiko „rusiškąja erdve“. Konkrečiai šiuo atveju – netrukdytų paklupdyti Ukrainos.
Bet tiesa ir ta, kad iš visų posovietinių valstybių imperialistinė Rusija labiausiai pyksta ant Lietuvos. Iš pirmo žvilgsnio neaišku už ką. Juk Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ir Estijoje, nebuvo suformuoti SS legionai. Prie mūsų nebuvo preteksto prikibti dėl rusų tautinės mažumos diskriminacijos, kaip prie Latvijos ir Estijos. Nuo sovietinių karių kapų nebuvo nukelta nė viena skulptūra.
Čia ir pakastas šuo – nėra prie ko prikibti, o verkiant reikia. Tad rusų informacinio karo strategai ir sutelkė dėmesį į istoriją, kartais šiurkščiai, kartais subtiliai draskydami praeities žaizdas, tokias kaip holokaustas, valstietiškai nuolanki Antano Smetonos reakcija į SSRS agresiją 1939–1940 metais.
Vokiečių istorikas Karlas Schloegelis, darbų apie stalininį terorą Rusijoje autorius, pripažino, jog J.Stalino kulto atgaivinimas yra tarsi revolveris prie šiuolaikinės Lietuvos smilkinio. Jis mano, jog Lietuvos mokslininkai, istorikai ir politikai turi skelbti visuotinę mobilizaciją ir gintis. Mes pabandėme gintis ir tai padarėme pačiu kvailiausiu būdu – uždrausdami kai kurių rusiškų kanalų sklaidą Lietuvoje.
Tokį gynybos būdą aštriai sukritikavo amerikiečių informacinio karo specialistas J.Michaellis Walleris pabrėždamas, jog uždraustas vaisius pritraukia dėmesį, o ne atstumia.
Jau nekalbant apie tai, kad šiais internetinės sklaidos laikais ir techniškai neįmanoma atriboti žiūrovų nuo propagandos, kaip ir paauglių – nuo pornografijos.
RTV komiteto gudročiai, priėmę tokį sprendimą, yra arba naivuoliai, arba bestuburiai, pasidavę pigaus populiarumo siekiančių politikų kalboms. Ar tokių, kurie buvo labai toli, kai Aukščiausiasis dalijo protą.
Nepamenu, koks karo strategas yra pasakęs, kad vienas kvailys saviškis gali pridaryti armijai daugiau žalos nei tūkstantis priešų.
Atrodo, labai aišku, kokiuose propagandinio karo frontuose turime stiprinti gynybą, bet čia pat išverčiame kišenes ir verkiame: neva Rusija informaciniam karui skiria šimtus milijonų, mes neturime pinigų atkirčiui. Netiesa. Kaip sakė toks Konstituciją pažeidęs prezidentas, „pinigų yra, nėra tvarkos“.
Dvejus metus iš eilės iš beveik 10 milijonų litų siekiančio Spaudos, radijo ir televizijos paramos fondo apie 200 tūkst. Lt buvo skiriama su bankininko Vladimiro Romanovo verslo grupei susijusiai žiniasklaidos bendrovei už tariamai kultūrinius projektus.
Iš savo kontroliuojamos žiniasklaidos tribūnos V.Romanovas ne kartą plūdo Vakarus, Ameriką, gyrė Rusiją, aukštino Karlą Marxą ir Vladimirą Leniną.
Nesakau, kad iš 10 milijonų litų Kultūros fondo nereikia skirti lėšų tokiems projektams kaip „Kuc, kuc Kamajuos“ ar „Sidabrės miesto sudeginimas“, tačiau gal būtų įmanoma į finansuojamųjų sąrašą įtraukti projektus, skirtus mūsų gyvybinių interesų, vertybių sklaidai kultūrinėje ir informacinėje erdvėje?
Žinoma, prieš ką nors finansuojant reikia kažką sukurti. Bet iš tikrųjų daug pinigų ir nereikia. Užtenka, pavyzdžiui, rusiškai įgarsinti ir įkelti į „Youtube“ tokius dokumentinius filmus kaip „Vienų vieni“, „Ketvirtasis prezidentas“.
Ne užsukti rusiškus televizijos kanalus, o per mūsiškius, tokiose rubrikose kaip „Rusų kinas“, „NemaRUS“, rodyti ne pakyrėjusias komedijas apie Šuriko ir kitų alkoholikų nuotykius.
Verčiau parodyti tokius B.Jelcino epochos šedevrus, kaip „Lenino testamentas“, apie lagerių kančios kelius praėjusio poeto Varlamo Šalamovo likimą, 1991 metais sukurtą rusų kino šedevrą, sukrečiančią dramą „Čekistas“.
Lietuvių informacinio karo armijai jau laikas ne gintis, o pradėti kontrpuolimą. Bėda tik ta, kad jokios armijos nėra. Ir neatrodo, kad bandytume ją kurti.
