Iš teatro – į kanapių laukus. Toks V.Juknelio ir jo šeimos gyvenimo posūkis nustebino daugelį vadybininko kolegų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Vieni kraipė galvą, kiti ir pirštu prie smilkinio pasukiodavo. Ir visi tada šnibždėjosi, kad O.Koršunovo teatre vadyba rūpinęsis, noveles rašantis Vygaudas vienkiemyje augindamas pluoštines kanapes ilgai netvers – parbėgs į Vilnių.
Bet Duobių kaime (Utenos r.) su šeima įsikūręs 51 metų V.Juknelis, šiemet planuojantis iš kanapių nemažai uždirbti, jau skaičiuoja, kaip kitąmet plės šios kol kas retai kieno auginamos kultūros plotus.
Paklaustas apie Vilnių, jis papurtė galvą: „Nuolatinis miesto skubėjimas, vertimasis per galvą, transporto grūstys jau buvo užknisę. Nebenoriu. Negrįšiu.“
– Ką sunkiau parduoti – kultūrą ar kanapes? – paklausė V.Juknelio „Sostinė“.
– Taip, teko meną pardavinėti. Sakyčiau, kad jį parduoti sunkiau. Nors ir kanapes sunkiausia ne auginti ir perdirbti, o parduoti.
Į O.Koršunovo teatrą atėjau tada, kai jis kūrėsi. Tuo metu jam vadovavo Martynas Budraitis, kuris dabar yra Nacionalinio dramos teatro direktorius.
Atrodo, kad Martynas taip pat pakels sparnus iš Vilniaus į kaimą. Įsigijęs ir susitvarkęs sodybą Anykščių rajone, nusipirkęs malūną, jis jau dairosi, kuo ten užsiimti.
Jis domėjosi mano verslu. Kai būnu Vilniuje, vis pasikalbame.
Martynas ne vieną kartą prasitarė, kad kai baigsis Nacionalinio dramos teatro vadovo kadencija, Vilniuje neužsibus. Gal ir jis kanapes augins? (Juokiasi.)
Neslepiu, dešimties metų darbas O.Koršunovo teatre buvo smagus laikas.
Sukūrėme vadybos modelį, kurį dabar perėmė dauguma kitų teatrų. Bet jau tada su žmona Judita pradėjome svarstyti apie gyvenimą kaime. Svarstėme trejus metus.
– Kaip dabar sakoma, esate asfalto vaikas. Nebuvo baisu, kad kaime nepritapsite?
– Taip, esu tikras miestietis, kaime net senelių neturėjau. Tad vaikystėje apie vasaras kaime galėdavau tik pasvajoti.
Bet galiu atvirai pasakyti, kad Vilnius prie manęs neprilipo. Norėjau ramesnio gyvenimo.
Iš pradžių nusipirkome namą už Vilniaus. Tai buvo šioks toks išsigelbėjimas. Jei ne jis, tiek metų mieste nebūčiau ištempęs.
Nors teatre patiko, aplinka jame buvo narciziška. Žmonės išdidūs, didelė konkurencija. Mieste laikė tik įsipareigojimas dirbti iki 2009-ųjų, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine.
Po metų, kai jau buvome apsisprendę dingti iš sostinės, prasidėjo sunkmetis.
Namo prie Vilniaus nesisekė parduoti. Jo kaina smarkiai krito, bet tam didelės reikšmės neteikėme, nes mes buvome tvirtai apsisprendę.
Dar metus ieškojau vienkiemio. Norėjau, kad būtų miško, apie 10 hektarų žemės, ūkio pastatų.
Aišku, su Judita dar Vilniuje svarstėme, ką veiksime atsisveikinę su miestu.
Bet tik persikrausčius į vienkiemį supratau, kad tai buvo asfalto vaikų svaičiojimai.
Kai persikraustai, pati vieta pradeda kuždėti, ką daryti. Nori nenori pajunti tą vietą. Tiesa, apie kanapes net metus pragyvenęs vienkiemyje dar negalvojau. Auginome vaikus, galvojome užsiimti daržininkyste. Bet žemės prastos ir iš to pragyventi būtų sunku.
Buvo kilusi mintis užsiimti ir netradiciniu verslu – auginti sliekus biohumuso (dar vadinamo sliekų mėšlu. – Red.) gamybai. Vėliau supratome, kad nieko iš to neišeis.
Nepavyko ir moliūgų užauginti. Prisipirkome sėklų, bet iš tūkstančio jų išaugo tiktai dešimt moliūgų.
Ūkio darbo pamokė netoli gyvenantis talkininkas. Vienintelė technika buvo pusšimtį metų skaičiuojantis traktorius. Pradėjau nuo vieno lauko. Pirmais metais pasėjau apie 2 hektarus kanapių.
– Kaip kaimynai žiūrėjo, kai buvęs vilnietis laukuose pasėjo kanapes?
– Ūkininkavimas šiame krašte nėra populiarus, nes, kaip sakiau, žemės nederlingos.
Paprastai kaimo žmonės augina po vieną karvę, daržovių sau. Tad jiems išvis keista, ko mes čia atsibeldėme.
Kai pasėjau kanapes, nežinau, kaip žiūrėjo, nes gyvenu vienkiemyje ir artimiau bendrauju tik su vienu kaimynu, kuris padeda nudirbti darbus. Galbūt pamatę, kad neblogai sekasi, kai kas ir pavydi.
Pluoštinėmis kanapėmis susidomėjau, kai jos dar nebuvo legalizuotos, bet ir nebedraudžiamos.
Vienas kitas ūkininkas jas jau augino. Porą mėnesių važinėjau į seminarus, domėjausi.
Atėjo pavasaris, ir su žmona nutarėme pasėti.
– Į Vilnių atvažiuojate, nes prekiaujate produktais iš kanapių. Ar grįžęs į vienkiemį kaip kaimiečiai skundžiatės, kad nuo miesto triukšmo skauda galvą?
– Taip, iš pradžių važiuodavau prekiauti Tymo turguje, Sūrininkų mugėje, bet supratau, kad kiekvieną savaitę neprivažinėsiu. Pradėjau bendradarbiauti su ekologiškų produktų parduotuvėmis.
Dabar į Vilnių atvykstu tiktai per didesnes muges, kur daugiau žmonių ir, suprantama, pajamų.
Apskritai pirkėjams dar reikia daug pasakoti, kas yra produktai iš kanapių. Tai mugėse ir darau. Dabar jau yra daug žmonių, kurie, perskaitę mano įkurtų Kanapių namų pavadinimą, susidomėjo produkcija ir ją nuolat vartoja.
Triukšmas ir miesto skubėjimas buvo įgrisęs dar gyvenant Vilniuje. O dabar grįžęs iš miesto kiekvieną kartą suprantu, kad pasirinkimas buvo teisingas.
– Kuriate planus kitąmet plėstis?
– Kalbamės su vienu prekybos tinklu. Jam tiekčiau dar nedideliais kiekiais – per silpni mano raumenys.
Iš kanapių sėklų spaudžiame aliejų, malame miltus, gaminame kanapių druską, fasuojame pačias sėklas.
Vilniuje likusi gyventi duktė gamina plaukų balzamą, verda kanapių muilą. Ji ruošiasi ir plaukų šampūno gamybai.
Vis dėlto negaliu pasakyti, kad vien iš kanapių pragyvenu. Dar reikia padirbėti.
Su kaimynais tariuosi, kad išnuomotų žemę, kur tik yra lygesnis plotas. Manau, kad dar surasiu išsinuomoti 10–15 hektarų.
Jeigu pavyktų perdirbti ir parduoti tai, ką šiemet pasėjau, būtų labai gerai.
Vien kanapių sėklų būtų 6–7 tonos. Viena tona sėklų – tai 30–40 tūkstančių litų. Pajamų pakaktų šeimai visus metus pragyventi, jų liktų ir plėtrai.
Be to, dar lieka kanapių pluoštas. Jis priklauso nuo žemės derlingumo.
Iš hektaro iš jo būtų 5–6 tūkstančiai litų papildomų pajamų. Galima sakyti, kad pluoštas atperka visas investicijas.
Ir maistas, ir statybinė medžiaga
Lietuviai pluoštines kanapes augino nuo seno. Jų sėklos yra aliejingos, todėl buvo naudojamos maistui. Iš jų buvo spaudžiamas ir aliejus. Iš pluošto buvo vejami pančiai, virvės, rišami tinklai.
Dabar leidžiamos auginti pluoštinės kanapės yra naudojamos pramonei. Jos – ne kvaišalai, nes psichotropinių medžiagų turi labai mažai – tik 0,2 procento.
Kanapės yra augalas, kurio visos dalys gali būti panaudojamos. Sėklos turi didelę energinę vertę, jose yra 18–28 procentai baltymų, 35–38 procentai riebalų, 25 procentai angliavandenių, daug įvairių mineralų.
Iš sėklų galima spausti aliejų, kuris turi omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, reikalingų žmogaus organizmui. Šis aliejus ilgai išlieka šviežias. Sėklų aliejus plačiai naudojamas kosmetikos pramonėje, vaistams gaminti.
Kanapių žieduose yra eterinio aliejaus, kuris tinka alui gaminti, kosmetikos pramonei.
Iš stiebo gaunamas pluoštas, kuris naudojamas automobilių pramonėje, šiltinimo medžiagoms gaminti, statyboms, žemės ūkyje.
Iš šio pluošto veliami ploni kilimėliai, į kuriuos sėjamos pipirnių sėklos. Jos auginamos be jokios žemės, tik laistomos vandeniu. Taip kai kurie augalai auginami ir pramoniniu būdu. Be to, toks kilimėlis tinka ir želdiniams sodinti.
Geotekstilėje kanapių pluoštas naudojamas upių bei automagistralių šlaitams sutvirtinti. Iš kanapių pluošto, spalių gaminami ir baldai.
Trumpą pluoštą labai tinka sulieti su plastiku. Iš tokios masės gaminami baldai, kriauklės, lagaminai, svarstyklės. Iš šios masės pagaminti daiktai yra patvarūs, nekenkia aplinkai, lengviau suyra gamtoje.
Pasaulyje paplitę statybiniai blokeliai, gaminami kanapių spalius sumaišius su moliu, cementu ar kalkėmis.
Kanapių spalių plokštės tinka ir baldams gaminti.
Kanapių spalių granulės labai tinka kaip biokuras, yra tokios pat kaitrios kaip ąžuolas.
Vokietijoje ir Anglijoje kanapių spaliai naudojami gyvuliams kreikti.
