Šiandieną jau nesvarbu, kad mes visuomet buvome labai neparankūs varžovai amerikiečiams. Nesvarbu, kad mūsų dvikovos visuomet baigdavosi nervų pjaustymu ir lietuvius šlovinančiomis salvėmis Amerikos laikraščiuose.
Dabar svarbu tik viena – Lietuvos rinktinės vyrai privalo nepamiršti, koks kraujas teka jų gyslomis ir kokią istoriją jie spaudžia savo raumenyse.
Šį vakarą krepšinis nebus tik žaidimas, o Barselonos arena nebus tik bejausmis pastatas, kuriame bumbsi kamuoliai. Ten griaudės lietuvių karo būgnai, mušami mūsų protėvių, kurie trumpam išnirs iš kruvinų Šiaurės Europos žemių.
Kai mūsų krepšininkai atstatys krūtines Lietuvos himnui, jiems už nugarų stovės ir vėlės tų bepročių žemaičių, kurie prieš daugiau nei 700 metų taip smogė vokiečiams į durpėtas jų papilves, kad galingiausia to meto kariuomenė ilgam liko klūpėti.
Ir patys kalti tie germanai, kas jiems sakė, kad mus galima nugalėti?
Tai įvyko 1260 metais, kai visą civilizuotą pasaulį šiurpinęs Vokiečių ordinas parklupdė karinguosius prūsus ir nusprendė įžengti į gūdžias žemaičių girias. Dabar sunku paaiškinti, kokią klaidą jie tada padarė, bet situacija buvo maždaug tokia: galingiausia civilizuota pasaulio kariuomenė nusprendė, kad reikia sutriuškinti šiaurės barbarus ir prisigrobti jų turto, tačiau užsispyrėliai žemaičiai nusprendė: eikit jūs šikti, nieko negausite!
Drausminga ir moderni Vokiečių ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaitiją, pradėjo čia įrenginėti savo pilis, arbaletininkai skabė žemaičių karius, raiteliai plėšė kaimus. Viskas vyko pagal tvarkingą galingųjų šachmatininkų planą.
Viskas, išskyrus vieną dalyką.
Nuožmieji baltai pasiraitojo rankoves, gudriai užblokavo germanų karių kontroliuojamą Georgenburgo (Jurbarko) pilį ir tol marino sutrikusius priešus badu, kol jiems į pagalbą turėjo atskubėti 8 tūkst. karių ir 190 riterių iš visos Europos.
Ir ką? Mūsų karštakošiai „barbarai“ nusprendė, kad gali įveikti ir dvigubai didesnę, modernesnę ir labiau patyrusią kariuomenę. Ir įveikė juos prie Durbės ežero!
Žemaičiai ne tik sudaužė galingesnius priešus, bet ir tvatino juos taip, kad iškilo grėsmė viso Vokiečių ordino egzistavimui. Jūs tik pagalvokite: „šiaurės barbarai“ taip kalė pasaulio valdovams į nosį, kad lūždama ši išbudino net aplinkines gentis – žemaičiai įkvėpė ir savo kaimynus sukilti prieš grobikus.
Ir šitie vyrai šiandieną stovės už mūsų krepšininkų nugarų Barselonos arenoje.
Ir ne jie vieni.
Matyt, žemaičiams bus smagu suglausti pečius su LDK karių ir kunigaikščių vėlėmis tų, kurie šimtą metų priešinosi Kryžiuočių ordinui. Dieve, net pats nustebau, kaip žiauriai tai skamba – šimtą metų! Kovose užgrūdinti kryžiuočiai žengė į LDK žemes naiviai tikėdamiesi, kad jų šarvai, taktika ir patirtis sudraskys lietuvius, bet vargšai turėjo šimtą metų kautis už savo pačių galvas.
Ir dar kaip kautis! Lietuviai juos užspausdavo pilyse, marindavo badu, degindavo, pjaustydavo jiems gerkles, grąžindavo užpuolikų galvas į grobikų pilis, o teutonai ne tik žūdavo, bet ir išprotėdavo, dezertyruodavo arba dingdavo be žinios paslaptinguose baltų kaimuose.
Atleiskite, ponai teutonai, patys kalti.
Turbūt Barselonos arenoje tarp mūsų protėvių vėlių bus ir tie nesutramdomi lietuvių kunigaikščiai, kuriuos teutonai pagrobdavo ir įkalindavo, tačiau jie pabėgdavo, kaip padarė Kęstutis. Dažnai tie užsispyrėliai būdavo taip įtūžę, kad vos ištrūkę iš kalėjimo surinkdavo savo kariuomenes, sugrįždavo į Kryžiuočių pilis ir sudegindavo jas iki pamatų.
Ten stovės ir tie plieniniai mūsų kariai, meistriškai valdę kirvius, arbaletus ir kalavijus, kurie Žalgirio mūšyje nužudė Kryžiuočių ordiną ir atnešė nepamirštamą šlovę visai mūsų karybai.
O už mūsų trenerio Jono Kazlausko nugaros stovės didysis LDK karvedys Konstantinas Ostrogiškis. Prieš penkis šimtus metų jis vedė į kovą 30 tūkst. lietuvių karių ir samdinių, kurie prie Oršos sudaužė dvigubai didesnę rusų kariuomenę.
Aš galėčiau vardyti ir vardyti, tačiau tekstas užkimštų visus šito portalo serverius.
Galiausiai mūsų vyrus į Barselonos areną palydės ir tie didvyriai partizanai, kurie Kalniškės mūšyje sukūrė tokį stebuklą, kad iš jų galėtų mokytis net garsieji 300 spartiečių. Apsupti sovietinės reguliariosios kariuomenės, talžomi granatomis ir kulkosvaidžiais, persekiojami stribų ir NKVD smogikų, jie vis tiek sugebėjo atsilaikyti ir prasiveržti iš smaugiančios apsupties. 120 vyrų prieš nuolat augančią sovietinę kariuomenę!
Barselonoje šį vakarą susirinks visi mūsų didieji kunigaikščiai, karvedžiai, bajorai, drąsūs ir protingi kilmingieji, dvasininkai, menininkai ir amatininkai. Visi, kurie puoselėjo ir gynė baltų žemes, o šiandieną turės apie save priminti mūsų krepšininkams.
Priminti, kad mums nėra nieko neįmanoma, nes mes esame Lietuvos valstybės istorijos paveldėtojai.
Tai istorija apie galingą valstybę, kuri kartu yra ir draugiška, ir moderni, ir tolerantiška, ir jauna, tačiau niekada nepasiduodanti net patiems galingiausiems priešams.
Mums visiškai nesvarbu, kiek yra jūsų, – dvylika ar 80 tūkst. Mums visai nesvarbu, ar jūs esate teutonų riteriai, ar NBA žvaigždės. Mums nesvarbu, ar jūs norite mus okupuoti, ar nepraleisti į pasaulio čempionato finalą. Mums svarbu tik tai, kad mūsų gyslomis teka kraujas, nuolat įaudrinantis mūsų bedugnę atmintį.
Atleiskite, mano dievai iš NBA, būtent ta atmintis mums neleidžia pasiduoti neperplėšus jums gerklių.
Sėkmės, Derrickai. Sudie, Hardenai. Lik sveikas, Stephenai.
Man jūsų trūks.
