Susitarkime, pradžioje, dėl inteligento apibrėžimo. Tai išsilavinęs, sąmoningas žmogus turintis principus ir už tuos principus pasiruošęs aukoti savo laisvę ir netgi gyvybę. Tai pastovios kritikos esamai valdžiai būsena. Pati inteligento, inteligentijos samprata Vakarų intelektualiniuose sluoksniuose nėra nei žinoma, nei suvokiama. Nes ši samprata yra carinės, o vėliau sovietinės Rusijos reliktas ir fenomenas.
Palikęs gilų atspaudą Lietuvos kultūroje, psichologijoje, mentalitete. Žlugus Rusijos imperijai, ne kas kitas, kaip lietuvių inteligentija susiėmė ir paskelbė Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Tas pat atsitiko žlugus sovietų imperijai: po Sąjūdžio vėliava iškeltos tuometinės Lietuvos inteligentijos buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. O vėliau, vėliau, kaip ir po bet kurios revoliucijos, valdžią gryna jėga arba demokratiniais rinkimais perima nomenklatūra, ta, kurioje vietos mūsiškei inteligentijai nebelieka. Todėl politinė nomenklatūra, ypač ta posovietinė, turi rimtų problemų su politine etika, jos principų gynimu bei įgyvendinimu. Sąžinės balsu turintys kaukti inteligentai, nutilo.
Nes mūsiškos inteligentijos principus pakeitė prisitaikymas, susitaikymas su valdžia. Tas senas prisitaikymo menas dar sovietiniais laikais vėl tapo populiariu. A. Čechovas apie inteligentiją sakė: „Aš netikiu mūsų inteligentija, ta veidmainiška, sukta, isteriška, neišauklėta, netikiu net tada, kai ji kenčia ir skundžiasi, nes jos persekiotojai yra kilę iš jos pačios gelmių".
Tiesą sakant pasirodė, kad mūsų inteligentija virto provincinių, siauriai nacionalistinių prieš demokratijos progresą nusiteikusių senukų sambūriu, perdavusi estafete skurdiems siela ir dvasia pseudo inteligentams, kurių tiek daug mūsų politiniame elite.
Problematiškas tos dalies inteligentijos santykis su demokratija yra akivaizdus. Jau ne kartą šnekėta apie V.Radžvilo liberalizmo kritiką (šliaužantis liberalizmas) įtakota siauro nacionalizmo kaip menama atsvara Vakarų demokratinei kultūrai, neva niveliuojančiai individą ir tautą, keičiant tautą bešakniu politiniu kūnu. Tauta tiek pasiklydo savo laisvės paieškose, kad pasiekiamas dantiškas pragaras su būtinai besidauginančiais gėjais, lesbietėmis, pedofilais ir kitokiomis neva vakarietiškomis demokratijos dovanėlėmis.
R.Ozolas senai atsidūrė atviros filosofinės minties paraštėse, nes jis, manau, yra varžomas to rusiško inteligento istorinės tradicijos keikti, bet tuo pat išlikti atsilikusiu nuo progreso, toli nuo vakarietiško demokratijos suvokimo bei iš jos kilusių žaidimo taisyklių nesupratimo. Mūsiškės inteligentijos nuvažiuota tiek, kad nesibodima remti antivalstybinius, žmogaus teisėms savo esme prieštaraujantiems visokio formato violetiniams, šovinistiniams judėjimams.
Kaip galėjo violetinių rėmėju ir manipuliatoriumi tapti Vytautas Landsbergis? Visa puokštė Kauno Dramos teatro aktorių? Visokie pilietiniai judėjimai? Kaip TS-LKD galėjo ištiesti raudoną kilimą Vilniuje Vengrijos premjerui V.Orbanui, visa savo sielą remiantį V.Putino režimą? Kaip pavyzdį pateiksiu makabrišką „tautininkų“ transformaciją. Tik ką tautininkų judėjime susikūrė „Racionaliųjų tautininkų frakcija“ neva racionaliai pasisakanti prieš NATO karines garantijas Lietuvai, be kurios putleriai jau braidytų lietuvių kraujyje mūsų miestuose, mūsų kaimuose.
Pasiskaitykite: „Kalbos, jog po Ukrainos viskas pasikeitė nėra tikslios, nes geopolitinė padėtis dažnai būna įtempta. [...] Bet tai nereiškia, jog turime nuolat naikinti savo valstybingumo likučius. Negana to, jog ES įstatymai ir nutarimai yra aukščiau mūsiškių ir praktiškai reguliuoja visas mūsų gyvenimo sferas, jog nuo savo nacionalinės valiutos – lito, pereisime prie euro, tai dar ir savo šalies saugumą patikėsime kitų šalių piliečiams?"
Kai Rusijoje V.Putino režimui ditirambus gieda garsūs akademikai, menininkai, politikai, jie remiasi slavofiline imperine, autoritarine nostalgija Rusijai. Teigiant kažkokią iš piršto laužtą pravoslavinės dvasios viršenybę virš nukvakusio vakarietiškumo.
Kaip akademikai gali remti putlerio režimą, protu nesuvokiama. Kai kurie sovietiniai disidentai, atvykę į Vakarus, patiems nesuvokiant esant įtakotiems šovinistinio Rusijos kaip pasaulio sąžinės ir dvasingumo viso ko aiškinimo standartų, staiga tampa didžiausiais Vakarų kritikais niekaip nesugebėdami bent perprasti Vakarų demokratinės kultūros ir iš jos kilusių žaidimo taisyklių. Pavyzdžiui, žinomas rusų filosofas A.Zinovjevas už sovietijos kritiką atsidūręs Vakaruose negalėjo tų Vakarų pakęsti už jos supuvusį, anot jo, materializmą.
Dar daugiau, jis teigė, kad Vakarų demokratija iš tikrųjų įslaptina per demokratines galios institucijas valstybinį totalitarizmą bei žmonių manipuliavimą. Ir čia yra ne vieno buvusio sovietinio disidento gyvenusio Vakaruose tragedija. Ne vienas bandė iškraipytais sovietinės socialinės, nuo galvos iki kojų korumpuotos sistemos gyvenimo ir politikos kriterijais kritikuoti jam nesuprantamą fenomeną.
A.Zinovjevas pats, tuo tarpu, aiškino: „(...)Komunizmo kolektyvizmo požiūris visiškai atitiko gyventojų poreikius materialinės gerovės kėlimo bei švietimo srityje ir padėjo ištraukti Rusiją iš atsilikimo.“. Matyt pamiršęs, kad „ištraukimas“ Rusijai kainavo stalinizmą, dešimtis milijonų nužudytų ir daug daugiau likusių sunaikintomis sielomis, ką dabar ir matome Rusijoje. Ir kurį remia dalis įtakingos rusų inteligentijos.
Įžvelgti totalitarizmo ženklus galima kur nori. Klausimas, kiek tos įžvalgos yra pagrįstos ir kuo, kokiais kriterijais. A.Zinojevas, matyt, išsigando socialinio teisingumo Vakaruose doktrinos. Išsigando pagarbos įstatymui bei visuomenės ir valdžios kontrakto. Aš, gyvendamas veik dvidešimt penkerius metus Švedijoje, mačiau ne vieną ypač iš Rusijos atvykusi jau po kelių dienų Vakaruose pradėjusi aiškinti, kokie Vakaruose visi idiotai parsidavę valdžiai, pinigui, materialistai, tapę gerovės valstybės įrankiais ir vergais.
„O mes čia juos lengvai maustome“. Tokiam inteligentui kitų iškovota laisvė privertė jį susidurti su visai kitokiu demokratinio piliečio mentalitetu, kuris jam yra visiškai svetimas. Beje, Švedijos socialinis kontraktas tarp valstybės ir visuomenės pavertė šią šalį socialinės gerovės rojumi į kurį bėga .... kas? Juk ne švedai į Rusiją ar į Lietuvą? Ir kame, leiskite paklausti, glūdi švediškasis totalitarizmas ir visuomenės manipuliacija?
Prie šios minties „Vakarai yra blogis“ prisišliejo, regis, ir A.Šliogeris. Gerbiu jį už jo originalias, kartais turinčias šokiruoti įžvalgas, kritiką šarlatanizmo sklaidąi, bei gebėjimą neatitrūkti nuo tikrovės. Matyt, dėl pastarojo gebėjimo klydau. Jis teigia, kad Vakarų civilizacija kuria anksčiau nematytu mastu "totalitarinės baimės ir teroro imperiją".
Mat kuriamo (sąmoningai? –mano klausimas) informacinio srauto pobūdis skleidžia tik baimę, gąsdinimą, beprasmybės jausmą. Ar taip, anot jo, valdomas tas visko bijantis demokratijos sąlygomis kankinamas žmogus? Na, tai išjunkime televizorių, IT ir tuo košmaras baigsis. Grįžkime prie sovietinio vieno kanalo. Žmogus taps laisvu nuo baimės, o ir dekadentinės gyvenimo prasmės paieškos nebegadins jo gyvenimo, taip suprasti? O kaip su putlerišku košmaru? Kaip jį išjungti?
Suprantama mūsų inteligentijos baimė, nepasitenkinimas Vakarų demokratija įnešusią visišką sumaištį į nusistovėjusius sielos vandenys. Juk pasirodo, demokratija reikalauja visai kitokio pobūdžio prisitaikymo, kuriame materialinės, rusiškai suprantamos valstybės garantuotos vertybės kaip ir visai negarantuotos.
Yra kitas Vakarų kritikos aspektas ir priežastis: nusivylimas. Mūsų inteligentija, įsivaizduojanti esanti tiesos bei moralės įsikūnijimas, staiga pamatė jiems bjaurų vakariečių veidą. Pasirodė, kad anie ne tik kad nesodina homoseksualų į kalėjimus, bet dar ir leidžia jiems špankuliuoti gatvėmis aukštai pakelta galva. Korupcijos lygis keliuose ES valstybėse toks žemas, kad net asmeniniai kontaktai nelabai suveiks. O šiaip, tai ir vagių pas juos pilna, ir konkurencija žūtbūtinė ypač, kai kalbama apie tikrą akademinį laipsnį, o ne sovietinį.
Pasirodė, kad ten žmonės taip pat ne be nuodėmių, ne be trūkumų, besivadovaujantys tik savais interesais, kuriuos aiškiai pamatėme prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą. Garsus rusų rašytojas ir publicistas Viktoras Jerofejevas taikliai apibūdino Vakarų savanaudiškumą ir veidmainystę, kurioje palieka vietos potekstei: „Mes dabar mokame už Vieno Žmogaus vaikiškus kompleksus ir suaugusiojo apmaudą. Mes mokome už šiuolaikinių Vakarų trūkumus. Mes mokame už tai, kad Vakarai pasisuko veidu į Vieną Žmogų taip, kad jis matytų parsidavėliškumą (Schroderio), pasileidimą (Berlusconi). Tokie Vakarai, lyg kokie vėmalai, iššaukė panieką. Tokius Vakarus galima uždaužyti snargliais. Bet kas kaltas, kad jam neparodė kitokių Vakarų? Kas kaltas, kad jis - ne skaitytojas?
O jeigu ir skaitė, tai visai ne tai“. Čia V. Jerofejevas kalba apie pasimetusios rusų inteligentijos nusivylimą Vakarais. Manau, tas nusivylimas perdėm lėta, akivaizdžiai nenoria Vakarų pozicija imtis rimtų priemonių V. Putino režimo beprotybei suvaldyti nesvetimas ir mums. Kažkaip lieki pats sau, lyg koks pamestinukas, nežinantis kuo griebtis.
Tai baisi ir pavojinga akimirka gimdanti visišką nihilizmą arba, dėl kažkokių metafizinių priežasčių paauglišką poreikį kovoti, protestuoti. Intelektualo principingas ir slaviškai suprantamos inteligentijos prisitaikėliškumas lyg ir nesuderinamos būsenos. Vargas visuomenei, poliniam elitui pastebėjus dvasinį inteligentijos krachą. Nes nei Rytuose, nei Vakaruose, jis niekuomet jai neišties gelbėjančios rankos.
