Lietuva – ne vienintelė nukentėjusi valstybė. Ji, kaip ir kitos ES narės, mėgina belstis į Briuselį ir aiškinti, kokia parama turi būti suteikta nedelsiant. Tačiau iš ES kabinetų dažniau sklinda tik užuojautos kupini pareiškimai, o veiksmų nelabai matyti.
Dėl Rusijos embargo Lietuvos mėsos ir pieno sektoriaus nuostoliai siekia 46 mln. eurų (apie 160 mln. litų). Tokią sąskaitą Europos Komisijai pateikė kojų žemės ūkio ministro poste deramai apšilti nespėjusi V.Baltraitienė.
Bet šios politikės nepažįstantis Briuselis kol kas piniginės atverti neskuba. Prieš savaitę Žemės ūkio ministrų taryba Lietuvos prašymo nepatenkino. Tiesa, ir neatmetė. Tačiau kada įmanoma sulaukti paramos, niekas nenutuokia.
Nemažai vilčių siejama su žemės ūkio eurokomisaro D.Cioloso vizitu į Vilnių.
Tik vargu ar ir jis atveš konkrečių sprendimų – greičiausiai dar kartą bus apsiribota diplomatiškomis kalbomis apie šviesią, bet nelengvą ateitį.
Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko prognozėmis, Lietuva labiausiai visoje ES nukentės nuo Rusijos paskelbto embargo. O Briuselis iki šiol elgėsi taip, tarsi skęstančiųjų gelbėjimas būtų jų pačių reikalas.
Ar toks požiūris nėra trumparegiškas? Geriausias to pavyzdys yra kova su šįmet Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje bei Estijoje pradėjusiu plisti afrikinio kiaulių maro užkratu.
Kokia pavojinga ši liga, pavyzdžių apstu – jau anksčiau ne viena valstybė turėjo išpjauti visas kiaules ir supleškinti fermas, norėdama sustabdyti virusą.
Kai praėjusiais metais maras buvo aptiktas kaimyninėje Baltarusijoje, Lietuva savo lėšomis iškart ėmėsi veiksmų: buvo nupirkta dezinfekavimo įranga, sugriežtintas įvairių produktų įvežimas.
Jau tuomet buvo aiškiai pasakyta, kad šernų pernešamas maras sienų nepaiso. Todėl nuo jo būtina saugotis ir netradicinėmis priemonėmis. Lietuva pasiūlė palei Baltarusijos pasienį pastatyti tvorą, pro kurią nepraeitų stambūs laukiniai gyvūnai.
Tuomet buvo apskaičiuota, kad šis įrenginys galėtų kainuoti per 40 mln. litų. Bet Europos Komisija nusprendė, kad tokia suma būtų nepakeliama ES biudžetui, ir atkišo porą milijonų litų – tik dešimtadalį to, kiek Lietuva prašė kovai su afrikinio maro užkratu.
Pasitvirtino sena tiesa, kad taupus moka dusyk. Tik šįkart gali tekti mokėti daug kartų ir ilgai.
Dėl maro jau braižomos pavojaus zonos ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Liga pasiekė Lenkiją. Anksčiau ar vėliau užkratas gali nukeliauti ir iki Vokietijos, o paskui – tolyn į Vakarus.
Kol Maskva dar nebuvo įvedusi visuotinio maisto produktų embargo, rusai jau nebepriimdavo kiaulienos iš ES. Oficiali priežastis – tas pats maras. Dėl to visos Europos kiaulių augintojai per dieną patirdavo apie 4 mln. eurų (13,8 mln. litų) nuostolių.
Akivaizdu, kad tvora Baltarusijos pasienyje būtų atsipirkusi. Žinoma, jei ji tikrai galėtų užkirsti kelią ligos plitimui. Tačiau bent pristabdyti tikrai galėjo.
Europos Sąjungos galingieji tarsi pamiršta, kad Baltijos šalys yra ne šiaip paribio valstybės, bet ir Bendrijos išorinių sienų sergėtojos. Negalima sakyti, kad šiai apsaugai visiškai neskiriama lėšų, tačiau jų akivaizdžiai per maža.
Antai tiek Lietuvoje, tiek kitose sieną su Rusija ar Baltarusija turinčiose šalyse klesti kontrabanda, ypač tabako gaminių. Vien mūsų šalyje nelegalūs rūkalai užima kone trečdalį rinkos.
Bet naivu būtų manyti, kad pagrindinės kontrabandininkų klientės yra būtent Baltijos šalys. Toli gražu – čia nusėda tik menka dalis nelegaliai įvežtų rūkalų. Likusieji vilkikuose keliauja į Vakarus, pasiekia net Didžiąją Britaniją.
Todėl ne tik Vilnius, bet ir Londonas ar Paryžius dėl iš po skverno pardavinėjamų baltarusiškų ar rusiškų cigarečių netenka didžiulių pajamų iš akcizo ir kitų mokesčių.
Nepaisant to, Vakarų valstybių paramos saugant ES išorės sienas kažkodėl nelabai justi, nors bet kokia investicija, galinti užkirsti kelią kontrabandininkams, irgi netruktų atsipirkti. Tačiau kartais tokios investicijos sukelia tik graudžią šypseną.
Antai birželį už ES Išorės sienų fondo programos lėšas mūsų pasieniečiai įsigijo tris belgų, keturis vokiečių aviganius ir rusų spanielį. Apmokyti šie šunys stos į tarnybą. Ši investicija, siekianti 22,7 tūkst. litų, buvo plačiai išreklamuota.
Kita vertus, nesąžininga būtų vien svaidyti strėles į Briuselio pusę ir kaltinti eurobiurokratus trumparegyste. Norint gauti vienokį ar kitokį finansavimą, reikia išmanyti Europos Komisijos užkulisius, turėti pažinčių, dalyvauti susitikimuose.
Lietuva, regis, tokių lobistų turi nemenką armiją, nes Briuselyje triūsia kone dvi dešimtys mūsiškių atašė. Sritys kuo įvairiausios – nuo kultūros iki aplinkosaugos.
Bet susidaro įspūdis, kad ne vienam tų tarnautojų tai yra tiktai šilta ir piniginga kėdė, o ne kovos už Lietuvos interesus postas.
