Problemų įžvelgta daug
Nors diskusijos dalyviai sutarė, kad esminė problema yra studijų kokybė, bet į problemą jie pažvelgė giliau: „Sisteminė klaida yra tai, kad šiandien į universitetą gali įstoti visi. Priimami ir tie, kurie neturi daug smegenėlių, bet tėveliai turi pinigėlių“, – sako Sigitas Besagirskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomikos ir finansų direktorius. Jam antrina Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius: „Jei priimama bet ką, kas kruta, bet ką, kas turi pinigų, neįmanoma aukšta kokybė. Neįmanoma aukšta kokybė ir tiems, kurie ateina išties siekti žinių. Kai šios skirtingos kategorijos sėdi vienoje auditorijoje, neįmanoma vienaip mokyti, nes tai skirtingi poliai“, – teigia jis.
Problemų sąrašą tęsia Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas iškeldamas finansavimo problemą. Ainius Lašas, Bato universiteto Jungtinėje Karalystėje lektorius, patikslina problemą sakydamas, kad dabartinis finansavimo modelis, nors ir turi tam tikrų privalumų, nebeveikia ir netgi iškreipia sistemos vaizdą – nelygybė tarp studentų, kokybės ir programų.
Keliamas ir dėstytojų kokybės klausimas: „Didžioji dalis mūsų dėstytojų yra tie patys žmonės, kurie perskaitė kažkieno knygutes ir iš penkių knygučių parašė vieną savo. Taigi dėsto teoretikai, pasimokę iš teoretikų. Universitete dėstančių praktikų beveik nėra, nes universiteto motyvacijos ir finansavimo sistema tam yra nepalanki“, – sako S.Besagirskas. P.Baršauskas priduria, kad prisitraukti tikrus talentus, tyrėjus iš užsienio į mūsų universitetus yra sudėtinga dėl nemotyvuojamai mažo atlygio. Kaip pavyzdį jis įvardija asistentų ir lektorių gaunamą 1500 Lt dydžio atlyginimą.
Neaplenkiama ir pokyčių vadybos problema. Čia S.Besagirskas pašaržuodamas pasakoja jam vieno dėstytojo pateiktą informaciją apie tai, kaip atnaujinamos universitetų studijų programos: „Gaunamos iš struktūrinių fondų šiam tikslui pakankamos lėšos, tačiau dėstytojas ką moka, tą ir dėstys. Pakeitimai daromi vieną aprašymo pastraipą sukeičiant su kita. Jeigu buvo „ekonomika“, tai ji tampa „inovatyvi ekonomika“ arba „biotechnologijų ekonomika“, bet realiai, ką moka, to ir moko. Taigi pagal tą studijų programą toliau ir dėsto.“
KTU rektorius atkreipia dėmesį į problemos šaknis ir retoriškai klausia: „Ar galite įsivaizduoti, kad institucijose, kuriose yra tūkstantis darbuotojų, būtų vienodas supratimas apie programų pokytį, vienodas požiūris?“
Užsienio universitetai taip pat nėra rožiniai
„Man susidaro įspūdis, kad mes pervertiname užsienio universitetus ir tuos, kurie ateina ten studijuoti. Tačiau tiems, kurie yra dirbę toje sistemoje (galiu tai teigti iš savo patirties, nes toje sistemoje dabar ir dirbu), situacija nėra tokia rožinė“, – teigia A.Lašas.
Tai, jog esame linkę tiek studijas užsienyje, tiek užsienio universitetus ar ryšius su jais besąlygiškai pažymėti kokybės ženklu, iliustruoja ir ISM rektoriaus paminėti pavyzdžiai. „Vis daugiau sulaukiame studentų, kurie po pirmo studijų semestro ar pirmųjų metų užsienio universitete grįžta ir tęsia studijas mūsų universitete. Ir pasako: „Taip, jeigu tai nėra Harvardas, Oksfordas, jei ne tos pirmos lygos universitetai, čia tikrai yra geriau“, – dalijasi studentų įspūdžiais ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Vilius Kontrimas.
Nepelnytą užsienio universitetų aukštinimą ir mūsų šalies universitetų dirbtinę partnerystė su jais siekiant pritraukti daugiau studentų šaržuoja ir S.Besagirskas. „Kiek yra tekę domėtis, paprastai mūsų universitetų jungtinės studijų programos (su tam tikromis išimtimis) yra sudaromos su universitetais, kurie yra keliskart žemesnio lygio negu lietuviškas universitetas“, – teigia S.Besagirskas ir iš karto iliustruoja situaciją pavyzdžiu: „Teko bendrauti su vieno universiteto rektoriumi ir aš paklausiau, ar jų universitetas turi jungtinių studijų programą. „Taip“, – sako, – „turim su vienu Ukrainos universitetu – toks privatus, geriau nesakysiu. Ir dar su vienu Lenkijos universitetu.“ Paklausiu: „O kas ten vyksta?“ Jis sako: „Mūsų choras ten važiuoja.“ Pasitikslinu, ar tas Lenkijos universitetas yra TOP 1000 pasaulio universitetų. Sako: „Ne, jis nereitinguojamas.”
Tam tikru atžvilgiu jau esame konkurencingi šiandien ir turime potencialo keistis toliau
„Lietuva yra pajėgi išugdyti lyderius, ir aš tuo tikiu. (...) Jau šiandien, žiūrėdami į savo universitetų studijų programas, galime atrasti tokių programų ar sričių, kur mes sėkmingai konkuruojame tarptautiniu mastu ruošdami specialistus konkuruoti dabarties ir ateities darbo rinkai ir kurti produktus bei žinias, kurios yra geidžiamos visame pasaulyje“, – teigia A.Lašas.
Pasak KTU rektoriaus P.Baršausko, pokyčiai yra įmanomi, ir tai jau rodo kai kurie nuveikti darbai. Jam antrina iliustruodamas pavyzdžiais ISM rektorius: „Tai, kad mes patenkame į geriausių pasaulio universitetų reitingus, reiškia, kad gali patekti ir vis kiti. Tai, kad geros mokyklos (aš kalbu ne apie tas trečio lygio institucijas, bet apie tikrai gerai reitinguojamus universitetus) sudaro su mumis dvigubo laipsnio programas, reiškia, kad ir visi kiti tai gali padaryti“, – įsitikinęs ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius.
A.Lašas atsigręžia į Šiaurę – Estiją pateikdamas kaip sėkmingą pavyzdį: „Švietimo sistemos pokyčiai yra galimi ir įmanomi. Įmanoma pakeisti, reformuoti universitetus ir pasiekti tokį lygį, kad būtų galima adekvačiai konkuruoti tarptautinėje mokslo rinkoje. Tai rodo Estijos pavyzdys.“ Vėliau jis prisimena KTU pavyzdį: šis universitetas, paveldėjęs sovietinę sistemą, sovietinį mąstymą ir personalą, jau padarė didelį šuolį ir dar kartą patvirtino, kad pokyčiai yra įmanomi.
Šviesesnei ateičiai – sistemos pokyčiai ir tradicijų formavimas
„Kadangi didžioji dalis (98 proc.) universitetų yra valstybiniai, išvada tokia: be valstybės įsikišimo pokyčio nepadarysi“, – sako P.Baršauskas. Jis įžvelgia sisteminių pokyčių prioritetą – finansavimo sistemą.
„Šiandieninė sistema skatina pasipinigauti. Ne paslaptis, kad tiek ISM, tiek kituose valstybiniuose universitetuose yra ir silpnų studentų todėl, kad reikia surinkti biudžetą. Todėl universitetai šiandien balansuoja tarp kokybės ir biudžeto“, – įvardija finansavimo sistemos ydas P.Baršauskas. Jam pritaria A.Lašas – jo nuomone, dabartinis modelis, nors ir turi tam tikrų privalumų, nebeveikia ir tik iškreipia vaizdą, sukuria nelygybę tarp studentų, kokybės ir programų. Pratęsdamas mintį KTU rektorius sako, jog pokyčius reikėtų valdyti per finansinę sistemą plačiąja prasme – tiek kokybę, tiek universitetų integraciją, tiek profesūrą.
Akcentuojamas ir strateginio valdymo poreikis: „Turi būti aiškiai suvokiami prioritetai valstybės mastu. (...) Valstybiniu mastu turi būti duotas tonas, kur link einame“, – tęsia A.Lašas.
Diskusijos dalyviai dalijosi pasaulio universitetų finansavimo pavyzdžiais, įvardydami tam skirtus specialiuosius fondus, verslo paramą ar net studentų tradiciją ir garbės reikalą baigus studijas kasmet savo universitetui skirti bent mažą dalį savo pajamų. Tačiau pripažįstama, kad tokiai praktikai įgyvendinti Lietuvoje reikia tiek laisvų pinigų, tiek tradicijų, kurios formuojamos ilgą laiką.
Kaip užsukti pokyčių mašiną?
Diskusijoje dalyvavę universitetų rektoriai siūlo racionaliai išnaudoti paskutinio iš struktūrinių fondų finansavimo etapo gausiamas lėšas: „Artėja paskutinis finansavimo iš struktūrinių fondų etapas. Pasinaudokime juo ir sukurkime motyvacinę sistemą – nedalykime pinigus už bet ką. (...) Paprasti dalykai: sudėjai kriterijus ir sakai: jeigu jūs pasiekiat tokį ir tokį rezultatą, kitais metais gaunate tą ir tą“, – dėsto KTU rektorius ir priduria, kad lėšos universitetams turi būti skirtos pagal jų pasiektus rezultatus atskirose srityse. Jeigu kitos šalys taip sprendžia problemą, vadinasi, įmanoma tai padaryti ir mums.
Už šių lėšų nukreipimą strateginio valdymo ir universitetų vadyboms problemoms spręsti pasisako ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Vilius Kontrimas: „Gaunamas struktūrinių fondų lėšas turime nukreipti į procesų, kurie užtikrina universitetų plėtrą, tobulinimą, o ne į infrastruktūrą. Pirmiausia išmokime dirbti ir užsidirbti, tada išlaikysime tą infrastruktūrą, į kurią buvome investavę.“
Žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas teigė, kad ir universitetų reitingavimas gali privesti prie radikalių pokyčių – „Vieni pamato savo universiteto reitingą ir įširsta, o kiti trenkia kumščiu į stalą ir nusprendžia keistis.“ Tačiau žvelgdamas į problemą plačiau jis sako, kad reikia sukrėtimo įvairioms interesų grupėms.
„Jei galėtų būti ir savanoriški, ir prievartiniai. Kalbant apie savanoriškus, galinga jėga čia galėtų būti studentai, jei jie rašydami skundus, protestuodami, reikšdami savo nuomonę reikalautų kokybės. Galėtų prisidėti ir žiniasklaida viešindama dramatiškai pasibaisėtinus antikokybės pavyzdžius universitetuose. Universitetai negalėtų tokiu atveju pasislėpti ir privalėtų reaguoti. Savo nuomonę apie universitetų parengiamus specialistus turėtų pasakyti viešai ir stambūs darbdaviai.
Tikiu, kad po to kažkas apsiverstų – įvyktų sujudimas. Prievartinis pokyčių inspiravimas iš Švietimo ministerijos pusės galėtų būti įvedimas minimalaus stojamojo balo, kuris apribotų nemokintinų žmonių priėmimą į universitetus. Taip pat universitetų susijungimo skatinimas. Reikėtų nepamiršti ir alumnų įtraukimo – jie gali prisidėti prie savo universiteto suklestėjimo tiek žiniomis, tiek finansais", – dalijasi Lietuvos švietimo sistemai skirtais receptais G.Sarafinas.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius apibendrina sakydamas, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, būdamas sąmoningas ir reiklesnis, gali padėti visai šiai švietimo sistemai keistis.
