Kaune IX forto memorialiniame muziejuje negausios žydų bendruomenės atstovai vakar surengė skaudžios sukakties – Kauno ir Šiaulių getų sunaikinimo 70-ųjų metinių minėjimą. Kauno valdžios atstovai šiame renginyje neapsilankė.
Miesto meras konservatorius Andrius Kupčinskas vėliau teisinosi, kad kvietimas dalyvauti Lietuvos piliečių žydų tragedijos minėjime pasimetė kažkur savivaldybės stalčiuose. Būtų juokinga, jei nebūtų įprastai liūdna. Dar viena proga parodyti lietuvių ir žydų tautų draugystę vėl liko kažkur stalčiuje.
Tuose stalčiuose labai dažnai pasimeta tokie kvietimai, kurie sąmoningam politikui net ir nebūtų reikalingi. Dar blogiau nutinka, kai stereotipuose išbrinkę regionų politikai nusprendžia, kad jiems laikas iš paslaptingųjų stalčių traukti ir visiems skelbti sensacingas istorines tiesas.
Tokiu būdu pasižymėjo ir kitas konservatorius, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys Raimondas Pankevičius, kurį po išpuolio pasmerkė beveik visi jo kolegos ir partija. R.Pankevičius skleidė nežinia iš kur prisigraibstytą informaciją apie žydų turto kilmę, o vėliau įsismagino ir viešai priekaištavo, kad žydai negelbėjo lietuvių nuo komunistų ir nacių.
Niekas šios kvaištelėjusio tarybos nario tirados nenutraukė. Net ir miesto meras sėdėjo susigūžęs, slapčia gal manydamas, kad jo akyse atveriamos didžios istorinės tiesos, o visa taryba – akademinio disputo, apversiančio pasaulį aukštyn kojomis, liudininkai.
Štai toks politikų abejingumas, neryžtingumas melo akivaizdoje ir įprastas pomėgis nemalonius klausimus atidėti į stalčius ir stabdo pasikeitimus, kurie jau įvykę daugelio galvose, pamatyti ir tikrovėje, darbų pavidalu. Reikia tik pajudinti pirštą, bet ir tam politinės valios pristinga
Kai kurie valdžios atstovai vis dar mano, kad geriausias būdas atsiprašyti – barstytis galvą pelenais ir atgailauti vieną kartą per metus. O štai ryžto imtis realių veiksmų ir pagaliau išjudinti dvigubos pilietybės klausimą, pakviesti pasaulio žydus naudotis Lietuvos valstybės teikiamomis galimybėmis – vis nėra.
Žymiai svarbesniu klausimu tampa drebėjimas rinkėjų nuomonės ir tariamų grėsmių akivaizdoje. Panašiai ilgai buvo tempta ir su turto grąžinimo klausimu. Visiems suprantant, kad tai tėra simbolinis žingsnis, niekaip neatperkantis tikrų Lietuvos žydų patirtų nuostolių, valdžia sugebėjo svarstyti jį tiek, kiek netrunka net diskusijos dėl mokesčių naštos augimo.
Abejingumas rodomas ne tik tiesos atstatymo klausimams, galintiems dar labiau suartinti Lietuvą su Izraeliu. Tokia pat lengva ranka į stalčius guldomi ir kiti mažesnės dalies Lietuvos piliečių teises galintys užtikrinti įstatymo projektai – homoseksualų partnerystės, tautinių mažumų ir kiti klausimai.
Pokalbio prie kavos metu, mano draugas, Izraelyje gyvenantis buvęs vilnietis Danielius Lupšicas sakė: „Reikia tiek nedaug … Tik imti ir padaryti kelis sprendimus, parodyti, kad Lietuvai nėra tas pats“. Aš tuomet tyliai pamąsčiau: „Lietuvoje kai kuriems ir tiek yra daug“.
Deja, bet tokios politikų abejingumo, išsisukinėjimo ir apgailėtino melo apraiškos tik patvirtina mano skeptiškas mintis ir niekais verčia geranoriškai nusiteikusių idealistų pastangas. Jei atmesime kvietimus būti kartu, drauge išgyventi nelaimes ir bendrystės akimirkas, tai visos kalbos apie diplomatinę draugystę netaps rimtais darbais.
Tada stalčiuose pasimes nebe kvietimai, stalčiuose pasimes draugystė su strateginiais partneriais, ryšiai ir palaikymas pasaulinėse organizacijose, o galų gale ir taip dosniai šeriamas, bet menkai alsuojantis Lietuvos įvaizdis.
