Oficiali mūsų valstybės pozicija aiški: remiame demokratines Ukrainos reformas visose gyvenimo srityse, linkime jai tapti ES ir NATO nare.
Prezidentė D.Grybauskaitė per pirmininkavimą ES Tarybai Ukrainos ir ES susitarimams skyrė išskirtinį dėmesį. Ne tik Seimo nariai, bet ir pati jų vadovė drąsiai ropštėsi Maidane ant pakylos, kalbėjo vis labiau įsijausdami.
Lietuva be jokių demagoginių vingrybių palaiko sankcijas prieš Rusiją ir nori griežtesnių. Mūsų šalies žiniasklaida yra vakarietiškos Ukrainos pusėje, o komentatoriai lenktyniauja Rusijos liūdnos ateities prognozėmis.
Tačiau jau nuo pat antrojo ir tikriausiai ne paskutinio Ukrainos atsinaujinimo pradžios net plika akimi buvo matyti, kad pastaroji permaina yra kur kas sudėtingesnė, negu bet kokia prieš tai vykusi.
Prie revoliucijų, kurias palaiko ir koordinuoja socialiniai tinklai, pradedame priprasti kaip ir prie pavadinimų. Atmintinai galime atkartoti deklaruojamas vertybes, laukti ir sulaukti fizinių susidūrimų, derybų ir pakilusių bangų nusileidimo.
Regis, visi šie elementai yra ir Ukrainoje. Vis dėlto nepalieka jausmas, kad kažkas yra kitaip. Dabartiniai šalies vadovai oficialiai kalba lengvai atpažįstamus, interpretacijų nereikalingus dalykus apie reformas, vakarietišką kryptį, bet iš intonacijos ir daugelio kitokių kalbos ir elgesio niuansų kyla įspūdis, kad intencija yra kita nei anekdotiškas posakis „viskas kaip Paryžiuje“.
Ukrainoje bręsta, formuojasi kitokia, nei reformistiniams judėjimams būdinga, žmonių tarpusavio santykių erdvė, labiau susijusi su identiteto siekiu nei su ekonominėmis ar politinėmis reformomis, o gal ir nacijos (pavėluotai ar ne - kitas klausimas) formavimusi.
Nacija neatsiranda kabinetuose ar mokslinėse politologų konferencijose. Istorija žino daug nacijų kilimo ir žlugimo aplinkybių. Kai kurias jų matome dabar Ukrainoje.
Beje, kiek tenka klausytis ryškiai į propagandą pasuktos Maskvos žiniasklaidos, ji neatmeta, kad Ukrainoje formuojasi nauja nacionalinė bendrija, besiremianti kitomis nei Rusija vertybėmis. Tačiau pastarosios dažniausiai vertinamos kaip fašistinės, kurios neatsiejamos nuo prievartos.
Nenorėdama įsitraukti į polemiką su Kremliaus propaganda Lietuva šios visuomeninio Ukrainos gyvenimo proceso dalies išvis nekomentuoja. O derėtų.
Lyginant su pradžia, Euromaidanu, didžiosios ES valstybės Ukrainą palaiko aiškiai menkiau. Ar tik dėl pragmatiškų santykių su Rusija, ar ir dėl kitų kol kas garsiai neįvardijamų priežasčių.
Manau, Vokietija neturėtų būti labai patenkinta Ukrainos valdžios abejingumu kraštutinių dešiniųjų naudojamai neonacistinei simbolikai.
Teisėsauga šiuo metu Ukrainoje vienodai abejingai stebi tiek verčiamus sovietinius simbolius, tiek vietoj jų tepliojamas svastikas.
Visa tai laikoma smulkmenomis, svarbiausia, kad Ukraina keičiasi iš esmės, iš karo dūmų kyla tarsi visiškai nauja, galbūt net sumažėjusi, užtat ambicinga ir principinga valstybė. Tačiau kas ją valdys? Kas dar prieš saulėtekį sudėlios ateities gaires, vertybes? Kas dominuos po rinkimų į parlamentą? Nuosaikesni ar radikalai? Tai ne bevertis klausimas.
Nuo rinkimų rezultatų priklausys provakarietiško Ukrainos projekto trukmė. Nerimui pagrindo yra. Prezidentas P.Porošenka kol kas pralaimi karą su Rusija, daro nuolaidų, tačiau laimi laiko persigrupuoti ir kalbėti ne tik apie reikalus fronte, bet ir apie reformas.
Sveiko proto požiūriu P.Porošenkos blokas turėtų laimėti ir dominuoti, nes reikia atokvėpio, diplomatijos stiprinimo tiek rytuose, tiek vakaruose, garantijų, kad į vakarietišką bendriją eina konstruktyvūs, dalykiški ir darbštūs žmonės, o ne kokie išmokų kaulytojai.
Deja, karo metu sveiko proto nėra daug, todėl radikalai su O.Liaško priešakyje gali netrukus pradėti P.Porošenkos komandai lipti ant kulnų. O.Liaško ir į jį panašūs tikrai neras kelio nei į ES, nei juo labiau į NATO.
Maskvai tai naudinga kryptis, ir nenustebčiau, jeigu Rusija netiesiogiai pradėtų remti Ukrainos radikalus. Ir tais ginklais, kuriais jau ne kartą yra rėmusi kitus iš jos glėbio ištrūkusių valstybių radikalus.
Ukrainos valdžia padarė didelę taktinę klaidą karo metu priimdama Liustracijos įstatymą. Per rinkimų kampaniją jis kaip išprotėjęs kulkosvaidis šaudys į visas puses. Rusija tikrai pasistengs, kad nepritrūktų šovinių. Jau po pirmųjų šūvių serijų Rusija pradėjo trinti iš pasitenkinimo rankas.
Dar nenusprendus, kaip toks įstatymas turėtų būti įgyvendintas, O.Liaško paskelbė apsivalymą nuo praeities „paprastuoju būdu“ - liustruojamus pradėjo fiziškai mušti (Vakarų informacija. - Aut.).
Vidaus reikalų ministrui A.Avakovui pradėjus gėdinti ir aiškinti, kad tokių metodų nesupras Vakarai, radikalų lyderis įsižeidė ir pažadėjo „išliustruoti“ ir patį ministrą. „Liaudžiai“ tai patiko, bemat padidėjo radikalų galimybės patekti į didžiąją politiką - „Šiam pasauly visko būna“.
Lietuvos palankumas Ukrainai beveik intymus. Žinoma, visų rūšių meilė akla, bet politinė yra kitokia - viena akis vis tiek turi būti atmerkta. Visada pravartu žinoti, ką partneris mano, kokios jo pažiūros, ar tikrai su bet kuo reikia fotografuotis.
