Ši komisija pristato save ne Lietuvos kultūros paveldo žinovais puikiai suvokiančiais istorinį bei politinį meno kontekstą, bet dvasiniais ubagais, siekiančiais išvengti neva nepolitiniais sprendimais politinės atsakomybės. Norite ateityje atpažinti besielio valdininko veidą? Čia jis jums visu gražumu prieš akis. Patarimas komisijai: kvieskite ir Rusijos ekspertą, nepralošite. Patarimas nėra patyčia. Tai šių valdininkų logikos tąsa.
Rašau pasibaisėjęs cinizmu žmonių, atsakingų už mūsų dvasinį paveldą. Nenoriu naudoti žodžio patriotizmas, bet kažkoks elementarus turėtų egzistuoti tų žmonių sąmonėje. Reikia juk būti kliniškai aklam nematyti tų Žaliojo tilto skulptūrų kaip visai nesenos okupacijos, tautos pažeminimo bei jos bukinimo įrankių. Panašių yra kiek nori buvusių Varšuvos pakto narių teritorijose. Jos negriaunamos ne dėl kažkokių meninių išskaičiavimų, bet iš gyvuliškos baimės Rusijai.
O gal - ir dėl paprasčiausių rusiškų kyšių. Ir šios galimai baimės genamos vyriausybės deda savo politinę nuolankumo leteną ant tautinių aspiracijų, naudojantis jokios kritikos neatlaikančius argumentus. O valdininkai deda į kelnes, nes gyventi juk reikia. Nebesikartosiu, nes rašiau šia tema ankstesnėje apžvalgoje.
Mažiausiai svarbus šiame kontekste klausimas ar Komisiją laiko kas už reikiamos vietos. Gal, kas žino. Svarbiausia tačiau, kad Komisijoje neatsirado nei vienas padorus save gerbiantis pilietis, kuris po tokio Komisijos sprendimo atsistatydintų iš Komisijos su trenksmu. Bet padlaižiavimas valdžiai tapo Lietuvos valdininkų rykšte ant sąmoningų piliečių nugarų. Kartą vienas mano kolega Švedijoje, garsus choreografas paskelbė, kad Švedijoje trūksta konstruktyvios beprotybės.
Kaip tik turėdamas omenyje kultūros valdininkijos aklą biurokratizmą. Sąžiningai bandau atsakyti į klausimą, kaip atsitiko, kad vienoje vietoje surinkti istorijos, archeologijos kultūrologijos profesoriai, humanitarinių mokslų daktarai, kultūros biurokratai, meno istorikai kiekvienas atskirai nusipelnęs savo veikla Lietuvos kultūrai profesionalai, surinkti į krūvą savarankiškai nesugeba priimti (bala nematė bet kokį šiame kontekste) sprendimą be kreipimosi pagalbos į užsienio ekspertus. Turinčius skirtingas kultūrines-politines patirtys bei kultūrinio paveldo išsaugojimo politikas.
Kur tai matyta? Gal tikrai yra toks sovietinis GOST standartas pasaulinėje praktikoje? Tikrai, dalis Komisijos narių yra sovietinės kultūros biurokratijos išugdyti. Gal jie žino geriau? Juk turėtų, nes kokio velnio jie ten buvo surinkti?
Yra tokia UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencija. Pasiskaitykite. Ten niekur neparašyta, kad leninų, stalinų, kolūkiečių ir okupantų armijos karių skulptūros turi būti įtrauktos į pasaulinį kultūros paveldą. Tad kam kviestis užsienio ekspertus? Konvencijos 6-to straipsnyje teigiama: „ Visiškai pripažįstant valstybių, kurių teritorijoje yra 1 ir 2 straipsniuose aprašytas kultūros ir gamtos paveldas, suverenumą ir nepažeidžiant nacionalinės įstatymdavystės nustatytų nuosavybės teisių,(...)“.
Supratote? Mūsiškė Kultūros paveldo komisija bando atsikratyti suverenios šalies komisijos atsakomybės pačiai spręsti Žaliojo tilto sovietinės propagandos balvonų likimą. Gal mano, kad tos skulptūros yra šeštasis pasaulio stebuklas? O tokiems didingiems sprendimams priimti be užsienio ekspertų , matyt, neįmanoma.
Tai jeigu kažkokiems kultūringais apsimetusiems aferistams pavyko įtraukti šias konvejerinės komunistinės propagandos „meno“ prekes į istorinio paveldo sąrašą, tai negi dabar reikia aklai kartoti nei laisvos šalies tautinei savimonei, nei laikui neatsparius argumentus iš baimės prarasti darbo vietą?
Geriau tempti va šitaip gumą. Gal laukiama, kol atsiradusiai sovietinės okupacijos nepatyrusiai naujai kartai su skulptūromis problemų neliks? Bet aš dar nemiriau. Ir man akis bado biurokratinis konformizmas tų, niekada nekėlusiu balsą prieš okupaciją. Matyt bado dar kažkam, išterliojusiam „Kario išvaduotojo“ skulptūrą.
Nesutinku su tokia chuliganiška protesto forma. Gal Vilniaus savivaldybė leistų sukurti tikrą protesto performansą apžaidžiant skulptūras? Taip sakant, propagandinį „meną“ sutikti menu? Juk ne Šventoji Marija ant tilto eksponuojama. Net Berlyno Reichstagas buvo vieno menininko paverstas pakuote. Tokie performansai galėtų būti kartojami kartą per metus Rugpjūčio 23 –čios trėmimų į katorgą Rusijoje atminimo proga. Taip išnyktų konfliktinė situacija, o pedagoginė nauda – didžiulė.
Šiandien Rusijoje jau ne tik siekiama sugrąžinti sovietizmą, bet ir Rusijos „parlamente“ pradėta apgailestauti dėl baudžiavos Rusijos imperijoje panaikinimo. Net ir britų kairiųjų dienraštis „The Guardian“ piktinasi ukrainiečiais verčiančiais leninus. Tie ir anie „pamiršę“, kad komunistinės diktatūros pasaulyje kartu paėmus nužudė apie 100 milijonų žmonių. Vien tik sovietijoje apie 28 milijonus. Ar ir Komisija jau šitai pamiršo?
Ką čia bandoma apginti? Melą, kad šito viso nebuvo, o mes gyvenome pasakiškame rojuje? Akivaizdu, jeigu nebus rastas adekvatus būdas spręsti problemai, šiam melui „meno“ forma vieta muziejuje. Kaip ir nabašnikui vieta kapinėse. Kitaip tariant, pakitus politinei padėčiai, sovietiniai Lietuvos okupanto simboliai vėl įgauna tiek pat grėsmingą, badantį praeivio akis ir sielą politinį kontekstą. Neišvengiamai politinį, niekur nesidėsi, niekaip neišsisuksi. Ir užsienio kultūros paveldo ekspertai nepadės. Nes jie išbildės iš Lietuvėlės, o Komisija liks.
Kaip ir ta gėda, kurią jie užsitraukė cinišku konformizmu.
