Tačiau ar buvusi metropolija pakartos savo buvusios imperijos likimą, daugiausia ir vėl priklauso ne nuo vidaus veiksnių, o nuo išorės – Vakarų.
Ar Vakarai vis dėlto pasiryš priimti svarbiausią strateginį sprendimą – imtis tokios Kremliaus režimo destabilizacijos, kuri vestų prie jo griūties ir Rusijos valdžios pakeitimo apskritai? Ar, pradėjus tokį puolimą, bus imtasi rengti kokias nors priemones, kaip tą griūtį ir pokyčius kontroliuoti, valdyti, kreipiant norima linkme?
Galbūt tokių veiksmų neįmanoma imtis, nes Vakarai objektyviai neturi pakankamai stiprių svertų iš esmės paveikti padėtį Rusijoje? Bet juk net ir dabartinė sankcijų politika, kuri nė iš tolo nėra panaši į tokį puolimą, o veikiau į stabdymą su nuolatiniu gręžiojimusi atgal, jau itin skaudžiai kerta Rusijos režimui ekonomiškai ir verčia trauktis jį politiškai.
Prie to pridėjus prasidėjusį naftos kainų kritimą, Kremliaus ekonominė perspektyva apskritai panašėja į katastrofišką. O visa propagandinė bravūra, neva užsienio priešų sukeltos bėdos tik dar labiau sustiprins liaudies ir partijos vienybę, – niekai. Liaudies ir partijos vienybę gal kuriam laikui ir sustiprins, tačiau tikrai pakels vidaus temperatūrą pačios partijos viduje iki kritinės ribos.
Tačiau pagrindinės Vakarų jėgos, atrodo, kol kas taip ir neapsisprendžia, kokio dabartinio susirėmimo su Rusija rezultato joms siekti ir dėl to, koks nuo šiol turi būti jų požiūris į dabartinį Rusijos režimą.
Viena vertus, jis nuo šiol lyg ir vienas civilizuoto pasaulio raupsuotųjų, kita vertus, su juo ir toliau bendraujama lyg su neišvengiama blogybe ir net išlieka galimybė sugrįžti prie įprastinių santykių, jei bus pakankamai geras.
Ką turėtų padaryti Kremlius, kad būtų nebeatšaukiamai ir vienareikšmiškai diskvalifikuotas, ir toliau neaišku. Aišku tik tai, kad to, ką iki šiol padarė ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje, – vis dar nepakanka.
Priežastys, stabdančios Vakarus nuo lemiamų sprendimų priėmimo, – net kelios. Pirma – naivus tikėjimas, kad galima ilgam įšaldyti padėtį tiek Ukrainoje, tiek visame Rytų geopolitiniame fronte apskritai, be to, ši padėtis – tik regioninio masto problema, nebeturinti šansų išsilieti į globalinę.
Žvelgiant į trumpalaikę perspektyvą gal ir taip. Tačiau pats režimas, žinoma, ir toliau mėgins griauti Ukrainą kitokiais būdais, stengsis nutaikyti progą ir tiesioginei karinei agresijai, o jo reikalams neišvengiamai prastėjant gali griebtis ir platesnio masto, visai neberegioninių desperatiškų veiksmų.
Žinoma, galima, jei ką, paaukoti ir tą Ukrainą, tačiau tai Kremliaus ne tik nenumaldys, bet tik įkaitins.
Kita vertus, Vakaruose manoma, kad tik dabartinis režimas, kad ir koks raupsuotas ir blogas būtų, vienintelis sugeba iš esmės kontroliuoti Rusiją ir padėtį joje. Esą jei jo neliks, į jo vietą beveik garantuotai ateis kur kas blogesni ir rudesni elementai, be to, visos šalies mastu prasidės visiškai nevaldomi išcentriniai procesai, gresiantys ne tik artimajam, bet ir kur kas tolimesniam užsieniui – nelygu, kas prie kokios spalvos mygtuko bei lagaminėlio prasiverš.
Tuo Vakarus nuolatos įtikinėja ir gąsdina pats režimas – kaip ir visi jo broliai, patekę į panašią padėtį. Tačiau tai, kad į sultono vietą ateis „Broliai musulmonai“ ar „Islamo valstybė“, – joks argumentas sultono naudai. Priešingai kuo ilgiau laikysis sultonai, tuo arčiau šimto procentų žymos didės „Brolių musulmonų“ šansai ir galiausiai tie broliai vis viena užims sultono vietą.
Tad bet kokiu atveju dabartinio pato ne tik amžinai, bet net ir kelerių metų laikotarpiui išlaikyti nepavyks ir lemtinga dilema – palikti padėtį nekontroliuojamai savieigai ar vis dėlto mėginti ją aktyviai valdyti – darysis vis aiškesnė ir vis ryškiau mirksės raudona spalva. O po to vis tiek teks gesinti gaisrą.
