Tačiau po sausu „naujų maisto produktų“ pavadinimu verda kovos dėl leidimo maisto pramonėje naudoti klonuotų gyvūnų mėsą, Europai nebūdingus grybus, dumblius, mikroorganizmus, vabzdžius, nano technologijas ir t.t.
Reglamento tikslas - užtikrinti, kad nė vienas naujas maisto produktas nedarytų neigiamo poveikio žmonių sveikatai, vartotojų interesams ar vidaus rinkos veikimui. Tačiau geri tikslai ne taip lengvai pasiekiami.
Reglamentas taisomas, nes nebeatitinka šių dienų sparčiai besivystančių technologijų realijų. Tačiau dėl pakeitimų Parlamentui su Komisija nepavyksta rasti bendros kalbos jau kelintus metus iš eilės. Europos Parlamento pranešėjas dėl šio teisės akto pateikė net 93 pakeitimus, dėl kurių vakarykščiame komiteto posėdyje kilo begalė ginčų.
Atrodytų, ko čia baimintis - jau ir taip seniai valgome visokius E. Tačiau dėl nano technologijų naudojimo maiste ne visi tokie užtikrinti. Nano dalelės, kaip žinia, daugybę kartų mažesnės už kraujo molekulę. Mokslininkų ir ekspertų teigimu, nano dalelės gali atlikti daugybę veiksmų - priklausomai nuo specifikos neutralizuoti bakterijas, sujungti vienas molekules su kitomis, pakeisti tam tikrų medžiagų tekstūrą, spalvą, prasiskverbti pro ląstelių sieneles ir panašiai.
Prognozuojama, jog pasitelkus nano technologijas, galima išvalyti vandenį ir spręsti Afrikos valstybių gėlo vandens trūkumo klausimus. Galima nemaistingus maisto produktus praturtinti vitaminais, pakeisti riebalų sudėtį, sumažinti kalorijų skaičių, taigi spręsti vakarų pasaulio šalis varginančias nutukimo problemas.
Tačiau mokslininkams nespėjus iki galo ištirti maisto pramonėje naudojamų nano technologijų poveikio žmonių sveikatai, kai kurie skeptikai baimindamiesi juokauja, kad išgėrus nano technologijų pagalba išvalytą vandenį, negali būti tikras, kad jis tikrai pateks į skrandį, o ne į plaučius.
Europos Parlamento nariai, svarstydami reglamento dėl naujų maisto produktų pakeitimus nesutaria net dėl pačio naujų maisto produktų apibrėžimo. Dar 1997 metais priimtas, o vėliau taisytas Reglamentas nustatė, kad naujais maisto produktais yra laikomi tie produktai, kurie iki 1997 m. nebuvo plačiai naudojami žmonių maistui Europos Sąjungos bendroje rinkoje.
Taigi, į vieną lentyną yra sudėti trečiose šalyse maistui tradiciškai naudojami, tačiau europiečių ne itin valgomi patiekalai (žiogai ir visokie mašalai) kartu su maisto produktais, kuriems pagaminti naudojami nauji, pažangūs technologiniai procesai.
Toks apibrėžimas kritikuojamas ne tik dėl savo platumo ir neaiškumo. Europos Parlamento komitete didžiausio nepasitenkinimo sulaukė faktas, kad Reglamente nebeliko vietos prekybos klonuotų gyvūnų mėsa, pienu, kiaušiniais reglamentavimui. Europos Komisija, suprasdama, kad dėl šios temos prieštaringumo nepavyks priimti sprendimo greituoju būdu, nusprendė klonuotų gyvūnų produktų reglamentavimui skirti atskirą pasiūlymą ir nukelti jo svarstymą.
Taigi atidėti vėlesniam laikui, o dabar išspręsti bent jau kitus verslui ir žmonėms rūpimus klausimus. Tai Europos Parlamente sukėlė pagrįstą pasipiktinimą, nes klonuotų gyvūnų maisto produktai lieka nereglamentuojami ES lygiu ir palieka daugybę teisinių spragų bei neaiškumo dėl jų patekimo į rinką.
Grįžtant prie nano technologijų aišku bent tai, kad nuo 2014 m. pabaigos maisto ir kosmetikos gamintojai privalės ženklinti produktus, pagamintus technologijų pagalba. Visgi iki šiol mažai žinoma ne tik apie nano technologijų poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, bet aplamai apie jų naudojimo mastą.
Nors nano technologijos maisto pramonėje dar tik skinasi kelią ir dažniau yra naudojamos pakuočių gamyboje, verslininkai nėra linkę dalintis savo technologiniais sprendimais ir įdiegtomis naujovėmis. Nenorima atskleisti konfidencialios, didelių investicijų pareikalavusios ir konkurencinį pranašumą suteikiančios informacijos valstybinėms institucijoms, kad ši nepatektų į konkurentų rakas. Nenorima nervinti ir gąsdinti visuomenės, kuriai alerginė reakcija sukyla vien nuo kalbų apie visokius GMO, ką jau bekalbėti apie tokių produktų valgymą.
Sudėtinga atsakyti ir į klausimus, koks nano dalelių kiekis maisto produktuose yra leistinas. Pavyzdžiui leistina GMO organizmų norma ES maisto produktuose yra 0,1 proc. Tuo tarpu svarstant apie nano technologijų maisto produktuose reglamentavimą, kalbama apie 20, 30 net 50 proc. leistiną ribą.
Europos Komisijos teigimu leistina nano technologijų norma tokia didelė ne todėl, kad tokiais kiekiais jos yra naudojamos maiste, o todėl, kad didžioji dalis valstybių neturi pakankamai pažangių laboratorijų ir tiesiog negalės patikimai patikrinti, kokia yra nano technologijų sudėtis, bei koks jų kiekis panaudotas konkrečiuose maisto produktuose.
Pasaulinės maisto gamybos korporacijos nori sparčiai žengti koja kojon su naujųjų technologijų plėtra. Bėda ta, kad valstybės ir mokslininkai ne visada turi pakankamai resursų ir galimybių patikimai įvertinti tikrąjį šių naujovių poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai.
Aš laikausi pozicijos, jog turime laikytis atsargumo principo ir skubėti tikrai niekur nereikia. Manau, kad natūralūs lietuviški lašiniai, daržovės, uogos tikrai yra skanesni bei sveikesni ne tik už nano tehnologiškai apdorotą ar klonuotą maistą, bet ir už azijietiškus žiogus ar mašalus.
Valentinas Mazuronis yra partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko pavaduotojas, Europos parlamento narys.
