Valdantieji numato, kad kitais metais į valstybės biudžetą įplauks 8 mlrd. eurų, bet iš jo reikės išmokėti 342 mln. eurų daugiau – per 8,3 mlrd. eurų.
Projektą pateikęs socialdemokratų finansų ministras R.Šadžius vadino jį realistiniu, optimistiniu, bet kartu įtemptu, balansuojančiu ant ribos, kurią brėžia šalies europiniai įsipareigojimai ir fiskalinės drausmės reikalavimai.
Ministras pripažino, kad valdžia optimistiškiau vertina ateitį nei verslas ir vartotojai, bet kartu priminė, jog valdantiesiems pavyko sutaupyti keliolika milijonų valdymo išlaidoms, pamažu pradėti mažinti lėšas valstybės skolos administravimui.
Bet jei paaiškės, kad šalies ir tarptautinė ekonominė padangė niaukiasi sparčiau, nei tikimasi, o ūkis ims buksuoti, Vyriausybė esą pasiryžusi į tai reaguoti ir koreguoti biudžeto rodiklius.
Opozicija iškart supliekė valdančiuosius, kad jie suplanavo pernelyg didelį BVP ir darbo užmokesčio augimą (atitinkamai 3,4 ir 5,8 proc.), numatė pernelyg mažą infliaciją ir nedarbą (1,2 ir kiek daugiau kaip 10 proc.).
Valdantiesiems taip pat buvo priminta, kad jie jau šiemet koregavo 2014-ųjų prognozes ir mažino anksčiau numatytus skaičius.
Konservatorių lyderis A.Kubilius net pareiškė, kad istorija kartojasi – esą socialdemokratai, kaip ir 2008 metais, per daug optimistiškai žvelgia į ateitį ir nepasirengia staigiems iššūkiams.
Žinoma, buvę valdantieji „užmiršo“, kad daugelis buvusių jų sprendimų dabar guli ant dabartinės valdžios pečių. Bet jų nuogąstavimai dėl per didelio optimizmo, ko gero, ne iš piršto laužti.
Juk santūriau planuoti ateitį Vyriausybę ragino daugelis šalies ekonomikos ekspertų, jie baksnojo pirštu tiek į šalies, tiek į tarptautinę ūkio padėtį, ragino prisiminti tebevykstantį Vakarų ir Rusijos ekonominį karą.
Neseniai Lietuvoje apsilankiusi Tarptautinio valiutos fondo misija irgi perspėjo, kad kitąmet valdžiai gali nepavykti surinkti numatytų pajamų ir tai lems didesnį biudžeto deficitą.
Abejonių kelia ir valdančiųjų kalbos, kad jie galės greitai reaguoti, jei padėtis pablogės, ir priimti deramus sprendimus. Tas abejones ypač sustiprina tebeverdantys ginčai dėl PVM lengvatos šildymui naikinimo.
Šios diskusijos finansinė vertė ne tokia jau ir menka – apie 200 papildomų milijonų litų į biudžetą. Tačiau dar ir vakar PVM lengvatos likimas nebuvo aiškus. Nesusitarus nei valdančiosios koalicijos viršūnėse, nei Seimo frakcijose, speciali valdančiųjų darbo grupė pasiūlė kompromisą – naikinti lengvatą nuo liepos.
Akivaizdu, jog šitokia išeitis – grynai politinio pobūdžio. Juk absoliuti dauguma lengvatos naikinimui prieštaraujančių politikų bijo, kad šį sezoną išaugusios šilumos kainos gali skaudžiai smogti jų partijoms ne tik per savivaldos, bet ir po poros metų vyksiančius Seimo rinkimus.
Todėl populistų neveikė nei premjero A.Butkevičiaus, nei finansų ministro R.Šadžiaus, nei įvairių ekspertų įtikinėjimai, kad ši lengvata – atgyvena, be to, yra socialiai neteisinga.
Sunku pasakyti, ar dabar tie prieštaraujantieji sutiks su liepos mėnesio kompromisu, ar vėl reikalaus kuo aiškesnių Vyriausybės finansinių apskaičiavimų, kam reikės mokėti kompensacijas ir kiek tai kainuos.
Galima taika labai abejotina, ypač matant, kaip užsispyrė ne tik „darbiečiai“ su „tvarkiečiais“, bet ir nemaža dalis socialdemokratų.
Saviškius A.Butkevičius ramino perspėjimais, o koalicijos partnerius kaltino tuo, kad jie iš pradžių pritarė tokiam žingsniui, o po to pradėjo maivytis prieš savo rinkėjus.
Galiausiai premjeras perspėjo, kad jei politikai ir toliau spyriosis, bus palikta dabartinė PVM lengvata šildymui visą likusį šios kadencijos laiką, bet siekiant gauti suplanuotus pinigus bus griežtai karpomos biudžeto išlaidos.
Tokie grasinimai socialdemokratų gretose net įžiebė svarstymus, kad A.Butkevičius tapo partijos priešų manipuliacijų auka, o koalicijos partnerius paskatino dar labiau pasišiaušti.
Pavyzdžiui, „darbiečių“ vedlė, Seimo pirmininkė L.Graužinienė net išskalbė saviškę socialinės apsaugos ir darbo ministrę A.Pabedinskienę, kad ji, nepasitarusi su partija, pritarė lengvatos naikinimo padarinių kompensavimo mechanizmui.
Taigi neatmestina, kad valdantieji po audringų ginčų ir grasinimų tiesiog paliks viską kaip buvo. Taip, tarkime, jau atsitiko su plačiai išreklamuotomis mokesčių reformomis.
Bet kokiu atveju sunku paaiškinti, kodėl PVM lengvatos naikinimo šaukliai prieš tai neištyrė politinio klimato, nepasirengė galimiems ginčams ir prieštaravimams ar kitoms rizikoms.
Gal čia verta įsiklausyti ir į užkulisinius svarstymus? Esą premjeras, pasižadėjęs Prezidentūrai, kad bus smarkiai didinamas gynybos finansavimas, dabar tiesiog karštligiškai ieško, iš kur paimti papildomų pinigų.
Bet jei valdantieji nesugeba susitarti dėl 200 mln. litų, ką jie darys, kai ginčo kaina pasieks šimtus milijonų eurų?
