Seimūnai išsigando, kad valstybei pernelyg brangiai kainuos bylinėtis su ten gyvenančiais žmonėmis. Ir jau kainuoja.
Juodkrantiškiai 2005 metais įsigijo įteisintus namus su visais įmanomais dokumentais.
Kad kai kurie vietos valdininkai raitė parašus galbūt ne už ačiū, jau kita kalba. Bet ar dešros pirkėjai kalti, kad dešrų fabrike algos mokamos vokeliuose?
Todėl Seimo Aplinkos apsaugos komitete garsiai nuskambėjo siūlymai tuos pastatus kuo greičiau įteisinti, nes nukentėję jų savininkai sėkmingai prisiteisia kompensacijas iš valstybės.
Antai viename pasmerktų namų gyvenančiam J.Skučui valdžia šiais metais jau pervedė pusę milijono litų padengti delspinigius bankui. Juk namas įsigytas už paskolas.
Tačiau pusė milijono – tik žiedeliai. Komiteto pirmininkas A.Salamakinas girdėjo, kad gyventojai ketina prisiteisti iš valstybės mažiausiai 60 milijonų litų.
Pavyzdžiui, namus statęs verslininkas D.Vilčinskas vieną statinį ant marių kranto jau spėjo nugriauti. Ir pateikti valstybei sąskaitą – 10,5 milijono litų. Pergalė teisme faktiškai garantuota – juk buvo gauti visi statybos leidimai.
Nenuostabu, jog seimūnai šiurpsta: ar tik nereikės dėl tų griaunamų Juodkrantės medinukų taisyti biudžeto?
Bet jeigu tuos namus legalizuosi, UNESCO gali Kuršių neriją išspirti iš paveldo sąrašo. Vėl blogai. „Tai ir patys galime išstoti iš to sąrašo“, – išsprūdo išmintis iš kai kurių politikų lūpų.
Kad ir kaip būtų, neįteisintų, bet legaliai pastatytų namų istorijoje laimingos pabaigos nematyti.
