Gal man tiesiog nesiseka (o gal atvirkščiai – sekasi), bet kur tik pasisuku, aš visur matau žmones, kuriems gyvenime labai gera korta iškrito, kad mūsų valstybė nustatė jiems tą minimalų atlyginimą, nes kitaip jie gautų žymiai mažiau pinigų. Nepasisekė mums visiems, kad tenka taip brangiai jiems mokėti.
Tūkstantis su trupučiu yra labai nemaži pinigai: aš už juos galiu gyventi net ir dvi-tris dienas (ypač jei valgau namie). Kiti yra taupesni, ir jiems laisvai užtenka mėnesiui. Tačiau kodėl mes turime tokią solidžią sumą mokėti? Jei traukiame iš verslo kišenės tą krūvą pinigų žmogui tam, kad jis nenumirtų badu, tai geriau būtų vadinti pašalpa.
Jei mokame atlyginimą už sukurtas prekes ir paslaugas, tai labai gerai būtų paklausti, už ką mokame. Kaip sako Algimantas Čekuolis, pakalbėkime.
Ką daryti su žmogumi, kuris turi šiokių tokių proto požymių, tačiau jokio darbo nesugeba gerai dirbti?
Pačiauškėkime-pašurmuliuokime apie visas kategorijas žmonių, kuriuos sutinkame kiekvieną dieną aplink save.
Brangios ir elitinės Senamiesčio parduotuvėlės pardavėjos, nesugebančios įvynioti sūrio gabalėlio, o prieš tai nemokančios jo atpjauti, nes jos rankos dygsta ne iš tos vietos? Viskas, ką jos daro gyvenime, yra sūrio pjaustymas ir vyniojimas (joms net neleidžia atrakinti parduotuvės ryte ir užrakinti jos vakare, nes per didelė riziką, kad ryte neatidarys, o jei atidarys, tai vakare paliks neužrakintą), bet jos ir to nesugeba.
Tūkstantis litų per mėnesį? Joms per gerai. Tinkamiausias atlyginimas joms būtų nulis litų, ir paskatinimui seno sūrio. Žiemą ir to nereikia – tegu džiaugiasi, kad leidžia būti šiltoje parduotuvėje.
Padavėja, kuri ne tik nežino valgiaraščio, bet net ir kolegės patarta nesugebanti įrašyti patiekalo pavadinimo kasoje, nes nežino, kaip jis rašomas.
Ji ne tik neišmokyta jokių įgūdžių – jos tiesiog neįmanoma išmokyti esamomis sąlygomis, nes dėl gero gyvenimo jai neįsijungė nei savisaugos, nei išgyvenimo instinktai, ji vaikšto kaip sraigė po restorano salę, taip ir neįžiebdama galvoje nė vienos lemputės. Tūkstantis litų jai? Per gerai. Trys litai per darbo dieną, išmokant sudžiūvusiais batonais – būtų teisinga.
Taksi vairuotojas, gimęs jau po nepriklausomybės, vairuotojo teises gavęs per dieviškąjį stebuklą (lytinė branda dar tik artimiausiuose planuose) ir mieste nepažįstantis nė trijų pagrindinių gatvių be navigacijos įrangos.
Ne, jis nemoka klausyti kai neapsikentęs keleivis jam pradeda sakyti, kuria eile jam važiuoti ir ties kuriuo stulpu į kurią pusę sukti: „kairė“ ir „dešinė“ jam yra vis dar ne išmoktos sąvokos, o vis dar pažinimo džiaugsmas ir tyrimo objektas, kaip tik todėl jis ant dešinės plaštakos turi užsirašęs „DEŠINĖ“. Tūkstantį litų per mėnesį jam? Nejuokaukite, tegu pasidžiaugia, kad jo trenktą galvą dar pasodino į jaukų automobilį.
Tie, kas bando parduoti jums bilietą, piktai maigo kasos terminalo ekraną, siunta ant jūsų, kad kažko iš jų norite, ir murmantys „nesuprantu aš, kodėl man neleidžia šito daryti?“.
Kai Lietuva tapo nepriklausoma, lietuviai pradėjo važiuoti į užsienį ir ten juokėsi iš vietinių pavipusių jaunuolių ir nebejaunų žmogaus pavidalo darbuotojų degalinėse, parduotuvėse, bilietų kasose, negalinčių nieko padaryti be laminuotos instrukcijos, nes pernelyg buki ir užgesusiomis akimis – tiesiog priedėliai prie gerai veikiančių degalų pompų ir negendančių ir dailiai šviečiančių šaldytuvų.
Su saldainių pardavimo automatu bendrauti yra maloniau, negu su jais: tas ir greičiau veikia, ir geriau atrodo, nei tie valdiškomis pigiausiomis uniformomis aprengti nelaimėliai.
Tada mes juokėmės iš jų. Šiandien Lietuva sau priaugino lygiai tokių pat, kurie pagal sugebėjimus jau smarkiai atsilieka nuo automatizuotos įrangos ir cirko žvėrių (anie daug visko sugeba, ir neklysta; be to, anie nereikalauja didesnio minimalaus atlyginimo).
Juos gelbėja tik tai, kad daugumas jų aptarnaujamų klientų yra tokie patys atsilupę ir teisina juos: „ko norėti, juk už minimumą dirba“.
Juos visus vienija du dalykai: jie turi teisę balsuoti ir jie visi galvoja, kad yra verti daugiau, nei gauna dabar. Nieko nuostabaus: maniakų-žmogžudžių motinos irgi visuomet galvoja, kad jų vaikai yra tiesiog neteisingai suprasti ir neįvertinti.
Laukiate pasiūlymo, ką daryti, kad reikalai pagerėtų. Prašom.
Sumažinkime minimalų atlyginimą, skubiai. Geriausia iki 300 Lt per mėnesį. Kad minimalus atlyginimas būtų toks mažas, kad ne tik oraus gyvenimo negalėtų užtikrinti, bet net ir maisto pakankamai nenupirktų. Minimalus atlyginimas turi būti blogiausia naujiena žmogaus gyvenime.
Jis turi būti tiek pat tenkinantis ir šiltas, kiek pasisveikinimas „laba diena“ iš policijos pareigūno, kuris jus tuojau palydės iki belangės.
Tik tada tie žmonės pasakys patys sau, kad toliau taip gyventi nebegalima. Alkis ir šaltis įjungs pirminius instinktus, ir didelis troškimas išgyventi padės jiems rasti savyje iki tol neužčiuoptas gebėjimų ir žinių užuomazgas. Galbūt kai kurie iš jų net išmoks greitai ir tiksliai pjaustyti sūrį.
