Kaip Lietuvoje gaminama penktoji kolona

„Lietuvos rusakalbiams didelį nerimą ir baimę kelia dabartinė atmosfera šalyje, o rusai netgi bijo viešumoje kalbėti gimtąja kalba“, - teigia Seimo narė, Rusų sąjungos atsakingoji sekretorė Larisa Dmitrijeva. Sakau tuojau: ji meluoja. Ir meluoja išsijuosusi.

Daugiau nuotraukų (1)

Arkadijus Vinokuras

Oct 28, 2014, 4:42 PM, atnaujinta Jan 24, 2018, 9:22 AM

Tereikia pavaikščioti po Vilnių ir tuo įsitikinti. Jos pareiškimas kuria Lietuvai priešišką, Rusijai naudingą apgultos tvirtovės mentalitetą. Jo sklaidą valstybės institucijos turi tuojau pat stabdyti.

Kokios institucijos? Visų pirma – Švietimo ir mokslo bei Krašto apsaugos ministerijos. Kaip? Siūlau visų pirma Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos savivaldybių švietimo skyrių biurokratams kreiptis į Vilniaus Tolerancijos muziejaus direktorių Marką Zingerį.

Mat prieš dvi savaites pastarasis įgyvendino projektą, leisiantį aktyviai skatinti etninių mokyklų gimnazistus bei gimnazistes pažinti vienas kitą. Projekto įgyvendinimas veik nieko nekainuojantis, tačiau turintis nepaprastą potencialą tuojau pat paneigti tokius neatsakingus aukščiau pateiktus kai kurių politikų teiginius.

Taip pat efektyviai stabdyti jaunimo tarpe neapykantą kitoms tautybėms skleidžiančių stereotipų sklaidą. Ne paslaptis, jog tokių stereotipų pilni kai kurie lenkai lietuviams, lietuviai – lenkams, rusai – lietuviams ir lenkams, visi kartu paėmus – žydams. Skamba juokingai, bet verkti dėl nejautrumo kitokiems reikėtų mums visiems. Nes dažnai tais kitokiais tampame mes patys. Politinėje plotmėje šiuolaikinis Tautinių mažumų įstatymas yra būtinas kaip oras. Protingai suformuluotas toks įstatymas taps veiksmingu įrankiu kovoje prieš V. Putino Rusijos ir vietinių jį remiančių politikierių dezinformaciją prieš Lietuvą.

Apie projektą. Jis pavadintas „Kas aš esu?“. Pavadinimas ypač svarbus aiškinantis tapatybę jaunam žmogui neeilinėmis sąlygomis. Turime neišspręstų problemų su Lenkija, Rusijos agresija prieš civilizuotą pasaulį verčia rusakalbius lietuvius rinktis pusę.

Žydai Lietuvoje vis susiduria su antisemitizmo pasekmėmis, lietuviai nerimauja dėl savo tapatybės globaliame pasaulyje. Tai reiškia, kad lojalumas savo šaliai ne tik statomas ant kortos, bet ir tampa ta minkštoji vieta, į kurią kėsinasi Lietuvai priešiškos jėgos. Ir nebūtinai ir ne vien Rusija.

Autoritarinės idėjos ir judėjimai, religinės sektos naudojasi pasimetusiais jaunuoliais, kuriems šeima ir valstybė (per edukaciją) nesugebėjo įteigti pagarbos sau, savo kultūrai, savo valstybei, savo demokratinei politinei sistemai, nesugebėjo išugdyti pasitikėjimą jai.

Žinoma, neįgyvendintos socialinio teisingumo idėjos visuomenėje, jos narių individualizavimas menkinant valstybės atsakomybės svarbą vardan kraštutinių liberalizmo idėjų pastoviai kiš pagalius į ratus ir geriausioms pilietiškumo švietimo idėjoms. Be abejonės pasiteisinusi piliečiui teisingumo ir socialinės saugos politika tampa vienu stipriausiu skydų nuo priešiškų bandymų destabilizuoti padėtį šalyje.

Taigi, projekte „Kas esu aš“ buvo diskutuojama šiomis svarbiomis ypač jaunimui temomis: jauno žmogaus tapatybė šiuolaikinėje Lietuvoje, jaunimo požiūris į politinę veiklą/šiuolaikinę politiką bei stereotipinis mąstymas: ksenofobija (pateikti teigiamų ir neigiamų stereotipų pavyzdžiai, jie aptariami). Projekte dalyvavo keturios Vilniaus mokyklos (9-11 klasės, 7 moksleiviai + mokytojas modelis): Žvėryno gimnazija, Santaros vidurinė mokykla (rusų dėstomąją kalba), žydų Shalom Aleichemo ORT gimnazija ir Jono Pauliaus II gimnazija (lenkų dėstomąja kalba).

Tuojau pat atkreipiau dėmesį į žydų, lenkų ir rusų mokyklų moksleivių puikų lietuvių kalbos mokėjimą bei gebėjimą sklandžiai dėstyti mintis, jas pagrįsti.

Jau pirmos temos diskusija parodė, kad visos grupės siekė ir sieks išlaikyti savo etninę tapatybę ir ją teigti. Antra tema, tačiau, tuojau apčiuopė mūsų švietimo sistemos politinio ugdymo svarbos nesupratimą. Nors tik keturios mokyklos tikrai nereprezentuoja daugumos, bet, regis, Lietuvos mokyklose, gal net labiau ne lietuvių mokyklose, vengiama iš esmės aiškinti mokiniams politinės valstybės sandaros pažinimo bei įtakos įrankių jai suvokimo prasmę.

Lietuvių ir žydų mokyklos mokiniai kaip tik pabrėžė tokios edukacijos svarbą. Tačiau siūlymui pasipriešino projekte dalyvavę lenkų ir rusų mokyklų mokiniai. Ir jų reakcija atveria mano pastebėtą politinio ugdymo nebuvimo spragą. Pavyzdžiui, rusų mokyklos mokinys teigė, kad Lietuvai nebūtina ieškoti draugų kažkur užjūriuose, jie gi yra visai šalia.

„Svarbiausia – draugauti, plėtoti verslą. Kam ta politika?“. O toliau sekė lyg iš kokio Rusijos valstybinio „žinių“ kanalo propagandos pakartojimas: mus, rusus, Lietuvoje persekioja. Akivaizdu, kad jis ir jam pritarę jo mokyklos draugai per tėvus, per Rusijos propagandą jau paveikti apgultos tvirtovės sindromo. Reiškia, niekas jiems nepateikė faktų, tų, kuriuos jie mato kas dieną Lietuvoje.

Tai šitokių pažiūrų jaunuoliai siunčiami į sukarintas Rusijos stovyklas, kur jiems dar daugiau išplaunamos smegenis. Todėl tuojau pat, jau sekančią vasarą, su KAM parama turėtų būti organizuojamos sukarintos Lietuvos stovyklos jaunimui, kur būtų mokama ne tik naudoti ginklą, bet visų prima, kartoju, visų pirma turi būti dėstoma demokratinės valstybės pagrindai.

Taip pat laikas spręsti dėl karinio mokymo mokyklose. Projekto autorius Markas Zingeris be atodairos pabrėžia: „Arba tu išmoksti naudotis demokratinės visuomenės siūlomais demokratiniais instrumentais, arba lieki kvailio vietoje“.

Ar gali atsakingi už Lietuvos vaikų švietimą politikai, patys išugdyti sovietinio mentaliteto, peršokti per savo nuosavą bambą ir tapti sąmoningais demokratais? Ar gali etninių mažumų dėstytojai tokiais būti? Markas Zingeris, valstybinio Tolerancijos centro direktorius: „Jau mokyklose reikia rūpintis vaikų gebėjimu atskirti demokratinę santvarką nuo komunistinės, nacistinės, šovinistinės, siaurai nacionalistinės. Įdiegti vaikams gebėjimą įžvelgti politikierių retorikoje bolševikinius ir nacistinius stereotipus. Gyventi demokratijoje reikia mokytis.“

Jeigu ir toliau nebus atsižvelgta į politinio ugdymo būtinumą mokyklose nebandant vengti aštrių temų, visi prisidėsime prie penktos kolonos gamybos. Tada teks kaltinti tik pačius save.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ar gali V. Putinas atšaukti prezidento rinkimus?