Antai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) dar pernai gegužę nusprendė, kad Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Ž.Plytnikas supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kai naudodamasis savo tarnybine padėtimi persekiojo ir atleido buvusią savo pavaduotoją E.Sakalauskaitę.
Mat ši moteris – tuomečio Generalinės miškų urėdijos vadovo B.Sakalausko, su kuriuo Ž.Plytnikas buvo įsivėlęs į kovą dėl esą neskaidrių viešųjų pirkimų, duktė.
Ž.Plytnikas, kaip kone absoliuti dauguma VTEK klientų tokiais atvejais, apskundė šį komisijos sprendimą teismui.
Teisminė kova baigėsi prieš savaitę, kai Vyriausiasis administracinis teismas (VAT) galutinai patvirtino, jog VTEK buvo teisi pripažindama, kad Ž.Plytnikas supainiojo viešuosius ir privačius interesus.
Tačiau pareigūnas kategoriškai išrėžė nė neketinąs atsistatydinti, negana to, suabejojo teismų kompetencija. O premjeras A.Butkevičius paskelbė, jog su teisininkais aiškinsis, ar Ž.Plytnikui tikrai reikia palikti postą, ir pridūrė, kad VPT vadovas jam atrodo sąžiningas ir padorus.
Akivaizdu, kad tai dėstydami abudu žvelgė ta pačia kryptimi – į prezidentę D.Grybauskaitę. Būtent ji buvo pagrindinė Ž.Plytniko atrama. Todėl jo drąsa, spjaunant į teismų ir VTEK pusę, suprantama. Bet, kaip paaiškėjo vakar, – per didelė.
Šalies vadovė buvo priversta pripažinti, kad šis globotinis vis dėlto neatitinka jos skelbiamų nepriekaištingo skaidrumo ir reputacijos principų. Ž.Plytnikui neliko nieko kita, kaip trauktis iš posto.
Panaši istorija ką tik nutiko ir po Vyriausybės stogu. Paaiškėjo, kad socialdemokratų sveikatos apsaugos viceministras, buvęs ministras G.Černiauskas į Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovo postą atkakliai bruko partijos bičiulę V.Vertelienę.
Labiausiai politiką skandino garso įrašas, kuriame jis priekaištauja savo vadovautai konkurso komisijai, jog ji palaimino kitą kandidatę, laimėtoją vadino „dūra“ ir dar užsiminė, kad už jo nugaros – į ministeriją skambinęs pats premjeras A.Butkevičius.
Kai žiniasklaida paviešino tų kalbų įrašą, istorijos herojus nuo daug ko atsiribojo. Neskubėjo ir ministrė R.Šalaševičiūtė, suabejojusi, ar viceministras tikrai kuo nors nusižengė, juolab kad jo darbo kokybė visiškai tenkina.
Tik pasigirdus pagrūmojimams iš Prezidentūros viceministras nedelsdamas parašė atsistatydinimo pareiškimą, kurį ministrė irgi skubiai patenkino. Gal tokia greita įvykių eiga paaiškintina tuo, kad G.Černiauskas, per savo ilgą liežuvį įvėlęs į šią istoriją premjerą, sukėlė pavojų ir pastarajam?
Mat dešinioji opozicija, dar iškasusi, kad ministerija Europos pinigais dosniai šelpė įstaigą, kurios akcininkas buvo G.Černiauskas ir kurioje dirbo jo žmona, labiausiai ėmė kabintis būtent prie viceministro pareiškimų apie premjerą.
Taigi kas gali paneigti, kad minėtus du atsistatydinimus lėmė ne tik teismų sprendimai ar garso įrašai, bet ir tai, jog tolesnis tų pareigūnų kybojimas postuose kėlė grėsmę aukščiausių asmenų autoritetui?
Beje, dabartinę valdžią pastaruoju metu užklumpa vis daugiau bėdų, susijusių būtent su politinio pasitikėjimo figūromis.
Sunkiai lipdytą viceministrų korpusą bene labiausiai supurtė ir išakėjo prezidentės ir Specialiųjų tyrimų tarnybos juodasis sąrašas. Naują pavidalą jis, regis, įgijo „tvarkiečius“ užgriuvusioje partijos galimos politinės korupcijos byloje, kurioje figūruoja vidaus reikalų ministro D.Barakausko politinės komandos nariai.
Netrūko skambių istorijų, nesusijusių ir su tuo juoduoju sąrašu – juk prie G.Černiausko galima pridėti ir prieš mėnesį atsistatydinusį kultūros viceministrą socialdemokratą D.Mažintą.
Tyrėjai nustatė, kad šis žinomas pianistas į aukštąją mokyklą pateko su suklastotu vidurinės mokyklos baigimo atestatu. Viceministro bėdas dar labiau padidino opozicijos mesti kaltinimai interesų konfliktu. Paaiškėjo, kad D.Mažinto kuruota Lietuvos kultūros taryba šiemet skyrė 40 tūkst. litų politiko įkurtos viešosios įstaigos projektams.
Kultūros ministerijos vadovybė, iš pradžių gynusi viceministrą (kaip dažniausiai būna), vėliau su palengvėjimu palaimino jo atsistatydinimo pareiškimą.
Šios ir kitos istorijos politikus vėl paskatino svarstyti, kad viceministrus gal vėl reikėtų paversti karjeros valstybės tarnautojais, savo sričių specialistais.
Vis dėlto nėra garantijų, kad padėtis pasikeistų iš esmės, jei viceministrais būtų karjeros specialistai, nesusiję su valdančiosiomis partijomis tiesioginiais ryšiais. Būtų pernelyg paprasta, jeigu smunkančią atsakomybės ir skaidrumo kartelę būtų galima pakelti vien formaliais įstatymų pakeitimais.
Gal skandalų sumažėtų, jei susikompromitavusiems veikėjams nepakanti būtų visuomenė, kuri griežtai baustų partijas per rinkimus.
Bet iki tokio politinės kultūros lygio mums, atrodo, dar labai toli.
