Centras įkurtas 1997 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą Nr. VIII-238, kurio preambulėje sakoma:
„Lietuvos Respublikos Seimas vadovaudamasis tarptautinės bendrijos visuotinai pripažinta nuostata, kad žmonių naikinimas bet kuriuo tikslu yra nusikaltimas (...) remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų nuostatomis (...) priima šį įstatymą.“
Šio įstatymo 3 straipsnis nustatė Centro veiklos teisinius pagrindus: „Centras veikia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais bei Centro nuostatais, taip pat šiuo įstatymu.“
Įstatymo 4 straipsnis apibrėžė Centro uždavinius: „Centro uždaviniai - istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, okupacinių režimų 1939-1990 metais vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio bei dvasinio genocido ir pasipriešinimo šiems režimams tyrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas, okupacijos padarinių teisinio įvertinimo inicijavimas.“
1949 metų rugpjūčio 12 dienos Ženevos konvencija, kurios 3 straipsnio 1 dalyje sakoma „Su asmenimis, aktyviai nedalyvaujančiais karo veiksmuose, įskaitant ir ginkluotųjų pajėgų narius, sudėjusius ginklus, taip pat tapusius hors de combat dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba kokios nors kitos priežasties, visada turi būti elgiamasi humaniškai, nepaisant jų rasės, odos spalvos, religijos arba tikėjimo, lyties, kilmės arba turtinės padėties ar kitų panašių skirtybių.
Todėl visada ir visur prieš išvardytus asmenis yra ir bus draudžiami šie veiksmai: a) kėsintis į gyvybę ir asmenį, ypač įvairiais būdais žudyti, luošinti, žiauriai elgtis ir kankinti;
(...)
d) nuteisti ir vykdyti bausmes be prieš tai teisėto teismo paskelbto nuosprendžio, suteikiant visas teismines garantijas, kurias pripažįsta kaip būtinas civilizuotos tautos."
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo Nr. VIII-238 4-me straipsnyje numatytam Laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimui Seimas priėmė Lietuvos Respublikos pasipriešinimo1940-60 metais dalyvio teisinio statuso įstatymą, kurio 6 str. 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog kario-savanorio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie „įsakė žudyti, žudė taikius gyventojus ar dalyvavo darant šiuos nusikaltimus"
Iš šios glaustos įstatymų apžvalgos matosi, kad Centrui Seimas pavedė teisiškai įvertinti pokario pasipriešinimo dalyvių veiklą ir deramai pagerbti Lietuvai nusipelniusius žmones, kurie nepabūgo okupanto ir kovėsi iki paskutinio kraujo lašo arba, geriausiu atveju, iki varganos egzistencijos Gulago salyne. Natūralu buvo tikėtis, kad Centras dės visas pastangas, kad kiekvieno laisvės kovotojo gyvenimas būtų preciziškai įvertintas. Kaip Centras suprato jam iškeltus uždavinius tekalba pavyzdžiai iš archyvų.
Pavyzdys Nr. 1. Antanas Baltūsis nacistinės okupacijos metais tarnavo 252-ajame lietuvių policijos batalione, ėjo kuopos vado pareigas. I943-1944 metais šis batalionas saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą, kurioje naciai sunaikino apie ketvirtį milijono įvairių tautybių žmonių Daugiausia žinoma buvo sunaikinta žydų, nemažai ir karo belaisvių Bataliono kariai konvojuodavo kalinius iš geležinkelio stoties į lagerį, ėjo sargybą palei lagerio perimetrą . Yra duomenų kad Baltūsio vyrai saugojo ir krematoriumus kai juose buvo deginami kaliniai Kad pats Baltūsis asmeniškai būtų šaudęs ar deginęs tokios informacijos nėra. Vėliau Baltūsis tapo Lietuvos partizanu . Žuvo 1997 metais. 1997-12- 22 Centro įsakymu Antanui Baltūsiui buvo suteiktas kario savanorio statusas. O 2002 metais KAM suteikė ir karinį pulkininko laipsnį.
Pavyzdys Nr.2. Juozas Krištaponis, nacistinės okupacijos laikotarpiu tarnavo Kauno 252-ajame Pagalbinės policijos tarnybos batalione, ėjo kuopos vado pareigas. Archyviniai duomenys liudija, kad ltn. Juozas Krištaponis, tarnaudamas Baltarusijoje, prisidėjo prie civilių gyventojų masinių žudynių vykdymo. Buvęs Kauno 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono karys Martynas Kačiulis per 1980 m. liepos 14 d. apklausą parodė, kad bataliono kariai dalyvavo naikinant Rudensko gyvenvietės žydų geto gyventojus. Šių žudynių metu 2-osios kuopos vadas ltn. Juozas Krištaponis įsakė kuopos kariams eiti prie duobių šaudyti aukų.
1941 m. spalio mėn. vakarinėje Rudensko dalyje, prie geležinkelio buvo sušaudyta 70 žmonių Buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono narys Jonas Rutkauskas 1981 m. sausio 27 d. apklausų metu paliudijo, kad 1941 m. rudenį visas lietuvių batalionas vyko į prie Minsko buvusią sovietų karo belaisvių stovyklą. Ltn. Juozas Krištaponis šios akcijos metu vadovavo kuopos kariams šaudant karo belaisvius, J. Krištaponis savo kuopos kariams duodavo komandą „ugnis“. Šalį okupavus sovietams Krištaponis tapo Lietuvos partizanu. Žuvo 1945 01 12.1997-12- 22. Centro įsakymu Krištaponiui suteiktas kario savanorio statusas , o 2002 metais KAM suteikė ir karinį pulkininko laipsnį. Viena Ukmergės miesto aikštė pavadinta Krištaponio vardu.
Pavyzdys Nr.3. Antanas Kraujelis. Iš archyvinių duomenų ir liudininkų parodymų seka, kad A. Kraujelis nužudė virš dešimties civilių asmenų, kurių tarpe ir nėščią (9 neštumo mėn.) partizanų rėmėją L. Gečienę. Pabrėžtina, kad pagal aukščiau minėtą žmogaus teisių konvenciją civilius gyventojus galėjo bausti tik teismas (turiu omenyje ne okupantų, bet laisvės kovotojų teismas). Tuo tarpu partizaninio pasipriešinimo pabaigoje tokių teismų jau nebebuvo. A. Kraujelis pats būdavo ir prokuroru ir teisėju, ir budeliu. Štai dalis jo aukų (Iš Lietuvos ypatingojo Archyvo dokumentų, pažymėtų grifu LYA, f. K-1, ap.58, b. 4778/3):
1949.09.26. A. Kraujelis nušovė Utenos švietimo sk. vedėją B. Stasiulionį. 1949.11.05. A. Kraujelis nušovė L. Gečienę.
1949.12.06. A. Kraujelis nušovė apylinkės tarybos pirmininką L. Lapušauską ir jo žmoną Viktoriją .
1951.08.11. A. Kraujelis nušovė Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininką Rutkauską.
1951.12.2-3. A. Kraujelis dalyvavo nužudant Litvinavičių, Vrubliauską, Adamonienę ir pats nušovė komjaunuolę Šidlauskaitę.
1952.06.12. A. Kraujelis nušovė Molėtų r-no kolūkio pirmininką V. Utkiną ir sužeidė Aluntos skaityklos vedėją J. Sakalį.
1952.12.22. A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono „Kaniūkų“ kolūkio pirmininką E.Satkūną. Savo komentare Centras tvirtino, kad nėra tvirtų įrodymų, jog būtent, A. Kraujelis ir buvo tuo žudiku. Bet Centras neįvardino, kas , jei ne Kraujelis buvo tuo žudiku. Juk ne KGB žudė sovietų valdžios atstovus ir kitus sovietinei sistemai palankius žmones. Nepasakė ir to, ar buvo partizanų karo lauko teismo nuosprendžiai, kurie legalizuotų tuos mirties bausmių vykdymus. Negana to Centras teisinosi, jog A. Kraujelis žudė tik kolaborantus. Bet net ir tuo atveju jie visi buvo civiliai asmenys, nes jie nebuvo karinių ar sukarintų struktūrų dalyviai. O civilius asmenis, pagal aukščiau minėtą konvenciją, bausti gali tik teismas.
Pagaliau, jei yra abejonių žudė ar nežudė A.Kraujelis civilius gyventojus, tai Centrui reikėjo nustatyti kas buvo tas žudikas ir ar jis turėjo partizanų karo lauko teismo sprendimą. Gaila, kad Centras pasikliauja tik savo mundurą ginančiais istoriko įmantriais išvedžiojimais ir jame neatsiranda teisininkų, kuriems įstatymas yra aukščiau už politikų įgeidžius.
Ar supranta Centras, kad jis, visuomenei pateikdamas žydšaudžius ir galimą žmogžudį kaip sektinus pavyzdžius, diskredituoja patį partizaninį judėjimą ir pila vandenį ant svetimos šalies propagandistų malūno? Vis dėlto, norėčiau tikėti, kad Centre pradės dominuoti protas, o ne politikų norai. Ir kad teisines išvadas darys Centro teisininkai, o ne istorikai. Įdomu, ar Centrui pačiam pakaks ryžto ištaisyti savo klaidas, ar tai turės padaryti Administracinis teismas?
Iš pateiktos Centro veiklos teisinių pagrindų ir praktinės Centro veiklos akistatos darytina tokia išvada: Centrui galioja savi, o ne Lietuvos įstatymai. Deja, to nemato ir bedantė Seimo „Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ...“ komisija.
