Nesvarbu, ar prireikė mišrainės, ar alkoholio prieš rugsėjo 1-ąją, ar išsikeisti eurus būtinai pašto skyriuje prieš naujuosius metus. O jei išpirks, o jei litų nepriims? Nesupaisysi, ką sako akivaizdžiai meluojanti valdžia. Pripažinkime, kartais tikrai atrodo, kad esame veidmainių šalis – keikiame kitus, mėgstame skųstis ir bambėti. Kažkas kažką daro? Blogai. Nedaro? Dar blogiau!
Todėl lietuviai dus kamščiuose, grūsis parduotuvėse, bambės, piktinsis, siųs velniop valdžią, bet svarbu tai daryti paskutinę minutę, lyg prieš karą. Būtent todėl nė neabejoju, kad panašiai lietuviai elgtųsi ir prieš tikrą karą. Ką ten elgtųsi – jau dabar taip daro.
Per pastaruosius metus teko ne sykį girdėti klausiant: "tai ar bus karas?" Ukrainoje – ne tokioje mums tolimoje draugiškoje šalyje pernai įsiplieskus karui, toks klausimas nebeskamba visiškai absurdiškai.
Kai kurie žmonės įbauginti, jaučiasi nesaugiai ir suprantama, kad jie ieško raminančių atsakymų. O kartu nepamiršta ir pabambėti, kad girdi, visa ši isterija sukelta žiniasklaidos.
Nors žiniasklaida praneša būtent tai, kas domina skaitytojus bei žiūrovus – žinau, ką sakau, nes matau, su kokiu informacijos alkiu ryjamos temos apie konfliktą Ukrainoje. Čia panašiai, kaip tie žmonės, kurie piktinasi temų apie seksą, horoskopus bei elitą gausa, bet patys iš eilės darbo metu apie tai vien tik ir skaito.
Kita vertus, sekso ir horoskopų galite išvengti, o žiūrint į vis sunkiau prognozuojamos Rusijos veiksmus kyla pagrįsti klausimai – ar tikrai neįsivaizduojama baisybė, matyta tėvų bei senelių vieną dieną neatslinks į mūsų kiemą. Todėl kiti neraminantys klausimai taip pat yra visiškai suprantami: "o ką man daryti, jei išties kils karas? Kur eiti, kur slėptis?"
Ir tada vėl prasideda: kalta valdžia, nes nieko nesako. Matyt slepia! Patys sulįs į bunkerius, elitui skirtas slėptuves, o paprastiems žmonėms beliks tyliai šliaužti kapų link.
Reikia pripažinti, kad iš dalies tokie pasipiktinimai yra pagrįsti. Juk iki šiol tik nedidelė Lietuvos gyventojų dalis (tarp jų, beje, ir tarnavusieji kariuomenėje) žinojo, ką daryti karo atveju.
Ką ten karo – dauguma nė nežino, kaip elgtis gaisro atveju biure arba kaip suteikti pirmąją pagalbą kraujais pasruvusiam žmogui. Nepaisant dažnų pabambėjimų apie sunkų gyvenimą, "skurstančią ir badaujančią Lietuvą" gyvename taikos ir jei ne klestėjimo, tai patogaus gyvenimo laikais.
Kaip kitaip paaiškinti stumiamus pilnus nepigiausių prekių vežimėlius prekybos centruose ar iš bobučių kojinių staiga ištrauktus dešimtis tūkstančių litų, kurių dar nespėjo atiduoti telefoniniams sukčiams?
Daugelis mūsų jau neįsivaizduojame tos baisybės, pavadinimu "karas". Apie tai galime sužinoti iš ukrainiečių, sirų, irakiečių. Bet pripažinkime – iki šiol nei mums patiems,nei „miegoti ramiai“ siūliusiam ministrui menkai terūpėjo ši "ką daryti karo metu" tema. O kaip jau užklupo, tai kaip kelininkus ar paštininkus. Tad klausimą "ką daryti" teko spręsti ir Krašto apsaugos ministerijai.
Išsprendė. Galbūt ne idealiai, galbūt nuobodokai ir valdiškai, išleidus 100 puslapių knygelę "Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui", bet vis dėlto išsprendė.
Vos 5 tūkst. egzempliorių leidinio tiražas pirmiausiai bus skirtas bibliotekoms, mokykloms, be to bus galima skaityti leidinio elektroninę versiją KAM internetinėje svetainėje. Ši nedidelė knygelė žmonėms, nesiskundžiantiems fantazijos stoka gali sukelti įvairių minčių – nuo susimąstymo, kaip jis ar ji elgtųsi, plano galvoje rengimo iki šiurpių minčių.
Juk tiek, kas matė vaizdus iš Ukrainos karo zonų, negalėjo nepastebėti akivaizdžių panašumų – tokie patys sovietinės statybos namai, laiptinės, rūsiai, gatvės. O ten – sugriovimai, žuvusiųjų kūnai, žmonių kančios. Tai, kas mums dabar yra neįsivaizduojama ir tolima, pasirodo, gali būti taip siaubingai realu.
Leidinyje netrūksta teorinių ir praktinių patarimų, kaip elgtis ekstremalių situacijų ar karo metu, tad KAM gali užsidėti varnelę – jūs klausėte, mes atsakėme, ieškokite atsakymų. Norite daugiau – sekite tiek garsių, tiek eilinių žmonių pavyzdžiu ir stokite į kariuomenę, savanorius, šaulius.
Ar visuomenė patenkinta? Žinoma, kad ne. Vieniems jau pakvipo karo kurstymu. Nes jei rengi knygelę, vadinasi jau neišvengiamai ruošiesi karui. Šaltojo karo dvasia kvepiantys sakiniai kraupiai primena prieš kelis dešimtmečius dalytus patarimus.
O juk tuomet karo regimybė buvo kur kas realesnė – vaikai nuo mažų dienų buvo mokomi darželiuose slėptis po stalais ar bet kuria kita priedanga, jei tik išvystų branduolinį sprogimą.
Suaugusiesiems buvo dalijamos panašios knygelės su paveikslėliais, kuriuose mokoma, kaip įsirengti slėptuvę ar bent jau minimaliai apsaugoti namiškius nuo branduolinio sprogimo poveikio. Anuomet tokio konflikto tikimybė buvo aukšta.
O dabar? Šaltasis karas sugrįžo – apie tai nors ir nenoriai pagaliau pripažįsta ir Vakarų šalių lyderiai. Būtent todėl, o ir spaudžiant bambančiai visuomenės daliai, kurios „niekas neįspėjo, neparuošė“ išleistas savalaikis leidinys.
Bet žinoma, sąmokslininkai įžvelgs tiek valdžios bandymą nukreipti visuomenės dėmesį nuo "tikrųjų problemų", tiek stambiųjų korporacijų, pavyzdžiui ginkluotės bendrovių arba žydų (kaipgi be jų) susimokymą.
Kitiems jau užkliuvo leidinio formatas, spalva ar netgi faktas, kad trūksta paveikslėlių. Nesąmonė – šaukia jie – padaryčiau geriau ir pigiau. Matyt savi saviems pinigus praplovė! Galiausiai netgi patys logikos vingiai yra neaiškūs. Juk dar neseniai buvo mėgstama garsiai visažinio Vingių Jono tonu abejoti – na kas gi mus puls, kam gi mes čia rūpime?
O šį argumentą tas pats žmogus mesdavo į šalį ir tėkšdavo: "jei jau mus puls, tai neatsilaikysime nė minutę, niekas mums nepadės".
Žodžiu, bet kokiu atveju vis kas nors užklius ir bus blogai. O kai užkluptų karas, tai chaotiškai besiblaškantį lietuvį atpažintumėte ne tik oro uoste. Visa laimė, kad yra NATO ir pagal NATO standartus paruošti Lietuvos kariai, kurie, reikia tikėtis, išlaikytų šaltą protą ir apgintų visus bambeklius.
Kita vertus, tokios paskutinės minutės darymo ir besipiktinimo viskuo savybės – mūsų nacionalinio charakterio dalis.
Mesiu į save akmenį ir pripažinsiu, kad ir pats kartais taip elgiuosi ir tuo nesididžiuoju. Bet geriau pripažinti klydus, nei laikytis kaip asilui įsikibus savo vienas kitam prieštaraujančių įsitikinimų. Bent jau žinau, ką daryčiau karo ar zombių apokalipsės atveju, nes leidau sau apie tai pagalvoti. O ar pabandėte jūs?
